Pirmadienis, sausio 21, 2019
Pagrindinis > Žmonės > Interviu > Aldona Murauskienė: gyvenimo knygoje – daugybė spalvų

Aldona Murauskienė: gyvenimo knygoje – daugybė spalvų

…Subtili elegancija ir ramus, iš širdies gelmių sklindantis balsas. Tokia Aldona MURAUSKIENĖ, ilgametė Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotoja, etatinė bibliotekos (ir ne tik!) kultūros renginių vedėja, iškyla prieš akis, prisiminus kokios nors knygos pristatymą, muzikos vakarą… Ir čia pat – kūrėja, savo poezija į skaitytojus jau prabilusi pirmąja eilėraščių rinktine „Gyvenimo sūpuoklėse“.  Dabar ji kalba jau kita knyga, kurioje visko gerokai daugiau! „Rudens akvarelė“, antroji A. Murauskienės autorinė knyga,  –  tai ne tik įdėmus žvilgsnis į žemę, žalią apdarą iškeitusią į žaižaruojantį spalvų paradą. Tai ir dvasios derliaus metas, kai perpildyta širdis lyg pilna rudens kraitė atpažįsta kiekvieną niuansą, moka skirti tiesą nuo melo, kai sukaupta gyvenimiškoji patirtis leidžia sustoti prie būties apmąstymų…

 „Rašau, nes noriu išsakyti savo jausmus, ypač kai skauda, kai jaučiuosi nespėjanti su lekiančiu gyvenimu, su naujomis technologijomis, su nuolat besikeičiančiais metų laikais…“ – yra sakiusi knygų autorė.

Su Aldona šįkart bendraujame jos naujosios knygos citatų kalba…

– Ką reiškia „dienas lyg draugus“ įsileisti? Juk jos kartais ir kaip nuožmiausi priešai ateina? Kaip tų priešų neįsileisti?

– Dienos – kaip ir naujai sutinkami žmonės: nežinome, kokie jie bus – mūsų bičiuliai ar blogo linkintys pavyduoliai. Apie žmones nuspręsime tik pabendravę su jais, apie praėjusią dieną – tik jai pasibaigus, vakare. Labai norėtųsi, kad ir žmonės, ir dienos atkeliautų pas mus kaip draugai, dovanodami šypseną, o ne blogą žodį, puikią savijautą, bet ne ligas, pagalbą, bet ne intrigas. Nors sakoma: „Yra kaip yra“, bet lai bus tai mūsų „Programa maximum“, prie kurios galėtume prisidėti mes visi.

– „Gyvenimas – neatversta knyga./ Ir verčiam ją. Po puslapį, po lapą./Gyvenimas – tiek žadanti styga/ Ar drobė, kurią patys tapom.“  Kaip čia yra: jei tik neatversta knyga, vadinasi, ji parašyta, mums belieka lapus vartyti, o štai drobėje turime patys tapyti. Taigi pakalbėkime apie likimą. Ar tikite juo? O gal viskas nuo mūsų pačių priklauso?

– Likimu tikiu. Visada abejojau posakiu: „Kiekvienas savo laimės kalvis“. Juk tada ant mūsų namų durų tikrai kabotų mūsų nusikaltos „Laimės pasagos“, nebūtų nelaimių, apgavysčių, ligų, karo…

Toje mums dovanotoje Gyvenimo knygoje tiek daug visko. Ir gero, ir blogo. Vieną norėtume pasilikti, kitą išbraukti, bet, deja… Nors galime šiek tiek sau padėti savo Gyvenimo knygoje nutapydami savo piešinį. Nebūtinai labai pasisekusį, tobulą, bet savo.

– Ką reiškia keliauti per lemtį savo?

– Kiekvienam iš mūsų skirta vis kitokia lemtis. Vieni apdovanoti unikaliausiais talentais, kitus tenkina standartiniai darbai, niekuo neišsiskiriantys šeimyniniai rūpesčiai, treti taip ir neranda savo vietos gyvenime, skaudindami ir save, ir kitus. Kas paskiria vienokią ar kitokią gyvenimo kokybę, aš nežinau…

– Kodėl „gyvenimas – lyg duoklė“? Duoklė kam?

– Gyvenimas nėra „pageidavimų koncertas“, paklūstantis mūsų norams. Daug ko jis ir pareikalauja: dirbti ne ten, kur norisi, gyventi ne su tuo, kurį myli, net savo vaikus užauginti ne visada tokius, kokių norėtume.

– Kodėl nereikia „gyvenimo rožinio“?

– Nenoriu „rožinio“, tobulo, suvaidinto gyvenimo, kuris baigiasi, kai jo nemato svetimos akys, kuris yra dėl kitų, o ne dėl mūsų pačių.

– „Be meilės gyvenimas būtų/ Bespalvis, beveidis, tačiau…“ Kas slepiasi po tuo „tačiau“?

– Be meilės gyvenimas tikrai tuščias. Deja, ši viešnia – Meilė – užsuka ne į kiekvieną trobą. Laukia jos visi. Čia visai nesvarbus nei amžius, nei išsilavinimas, nei finansinės galimybės.

– „Kokia Tu, Meile, ir kodėl/ Mūs greitkely Tau vietos nebelieka?“ Kodėl?

– Šiandieninė meilė taip skiriasi nuo Šekspyro, Gėtės laikų išgyvenimų. Ir tokių laiškų, kokius M. K. Čiurlionis rašė savo žmonai Sofijai, šiandien jau niekas  neberašo. Gyvenimas toks greitas, toks modernus. Savo požiūrį į meilę turi net darželinukai, todėl pati meilė tokia paviršutiniška, greit praeinanti. Internetinė meilė tokia paplitusi tarp jaunuolių ir senjorų, kai kitam žmogui gali nusiųsti ne tik kito žmogaus žodžius, bet ir jo fotografiją. Jaunos merginos sutinka tekėti už į senelius tinkančio vyro, vien tam, kad galėtų prabangiai, be rūpesčių gyventi…

– „Mes – moterys. Kovotojos ir trapios,/ Gėlelės, vėjy galinčios nulūžt…“  Kokia yra jūsų moteriškumo samprata?

– Galime džiaugtis, kad gyvename Vakarų Europoje, o ne Talibano valdomame Pakistane, kad mes, moterys, turime galimybę mokytis, įsigyti norimą specialybę, būti lygiateisėmis su vyrais, siekti karjeros aukštumų. Deja, asmeniniame gyvenime labai dažnai liekame ta antrąja, nukentėjusia, puse, kuriai tenka rinkti subyrėjusios santuokos „vaisius‘, rūpintis savo atžalomis, jų išsilavinimu ir ligomis. Kai vyrai ir toliau ieško „tos vienintelės“, nesusimąstydami, kad jų paliktos moterys – ne tik kovotojos, bet ir „gėlelės, vėjy galinčios nulūžt“, kad trapiems jų pečiams galbūt per sunki jų paliekama našta. Mes, moterys, kažkodėl labai žavimės ir užjaučiame žmonų pamestus vyrus, o tokioje pat padėtyje atsidūrusias moteris pavadiname smulkmeniškomis ir nuobodžiomis…

 – „Mes tokie saviti./ Mes tokie ypatingi, /Laiko upės glėby/ Ir keisti, ir protingi“… Tiesiog paaiškinkite tai.

– Žmonės nėra kažkieno pagamintos visiškai vienodos lėlės, tampomos už tokių pačių siūlų, atliekančios tuos pačius veiksmus. Mes – saviti, nepakartojami, ypatingi. Vieni kitiems  atrodome keisti ir nesuprantami. Tai yra turbūt todėl, kad norėdami išlaikyti savo tapatybę nesistengiame kopijuoti kitų,  Vieniems reikia tylos, kitiems – triukšmo, vieni nori būti lyderiai, kitus tenkina paklusnių vykdytojų dalia. Taip buvo, taip yra, taip turbūt ir bus.

–  „Taip gera būdavo gėlių vainiką pint/ Ir laukti laukti, kada mes užaugsim.“ Kodėl į vaikystę grįžtate su nostalgija?

– Vaikystė man – pats gražiausias, šviesiausias, nerūpestingiausias metas. Nesunkūs buvo kaimo darbai, skanus buvo neįmantrus valgis, įdomūs buvo paprasti vaikiški žaidimai. Toli nuo išdavystės, pavydo, nusivylimo… Šiandieniniams vaikams turbūt gerokai sunkiau ne dėl žaidimų (jų mūsų vaikai ir anūkai turi tikrai per daug), o dėl nuolatinės finansinės konkurencijos tarp jų tėvelių, kuri pastebima jau darželyje…

– „Būtent čia nejaučiu vienatvės,/ Šiam mieste aš jaučiuosi sava…“  Ką jums reiškia Marijampolė?

– Marijampolėje esu daugiau kaip 30 metų. Pripratau prie šio miesto, jo puikių erdvių, pamilau žmones. Darbas viešojoje bibliotekoje suteikė galimybę pažinti daug įdomių, kūrybingų žmonių. Smagu, kad miesto renginiuose susitinku savo vestų renginių dalyvius ir žiūrovus, kad dar mane prisimena. Man nepatinka megapoliai. Ten per daug judėjimo, per daug svetimų, abejingų veidų.

– „Šitoj gatvėj žmonės vieniši/ Vienišus gyvenimus gyvena.“  Nejaugi? Jei taip, kodėl?

– Dabar, kai nebedirbu, kai didžiausi draugai tampa televizorius, kompiuteris ir knygos, retkarčiais, dar nedrąsiai į manąsias duris pasibeldžia vienatvė, taip dažnai užsukanti į vyresnių už mane žmonių butus. Pasiliekanti pas tuos, kurių vaikai ir anūkai užsienyje ar paskendę savo darbuose čia,  Lietuvoje. Tuos, kurie dėl sveikatos problemų negali išeiti iš namų, kurie nenori apkalbėti kaimynų ar niekam tikusios valdžios.

– „Argi man šita laimė skirta?/ Ar galiu dar aš jos tikėtis?“ Kas yra laimė?

– Kažkada teko matyti kino filmą, kurio herojams, abiturientams, teko rašyti laisvą temą „Kas man yra laimė?“ Kiek skirtingų atsakymų išgirdo temą pasiūliusi mokytoja! Kad laimė yra meilė, turtas, šeima, karjera, kelionės… Aš ir šiandien pritarčiau vaikinui, parašiusiam tik vieną sakinį: „Laimė yra, kai tave supranta“. Tą patį kažkada pasakė ir M. K. Čiurlionis, kurio menas jo amžininkams buvo per daug modernus. 

– „Reiktų džiaugtis, o aš negaliu:/ Liūdesys tarsi debesys slenka.“  Kas yra liūdesys? Ar reikia jo vengti? Kodėl jis būtinas?

– Džiaugsmas ir liūdesys… Jie tarsi broliai dvyniai. Ar pajustume džiaugsmo vertę, jei nebūtų liūdesio? Jei viskas būtų paduota tarsi „ant lėkštutės“, be mūsų pastangų? Man (ir turbūt ne man vienai) labai patinka liūdna poezija, liūdnos dainos. Tai taip jaudina, verčia susimąstyti…

– Kodėl knyga vadinasi „Rudens akvarelė“?

– Turbūt todėl, kad aš pati jau įžengiau į savo gyvenimo rudenį. Šviesų, gal kiek liūdnoką, nuolat besikeičiantį. Dosnų spalvomis ir subrendusiais vaisiais. Galbūt todėl, kad pati esu rudens mėnesio – spalio – vaikas.

Komentaras “Aldona Murauskienė: gyvenimo knygoje – daugybė spalvų

  1. Nesu poezijos garbintoja, tačiau perskaičiusi šį interviu būtinai paskaitysiu A. Murauskienės eilėraščių – pasigrožėsiu lietuvišku žodžiu, pasidžiaugsiu prasminga mintimi, metaforomis, vaizdiniais. Tokį įspūdį apie Aldonos kūrybą susidariau iš interviu autorės įdomiai sukonstruoto pokalbio.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.