Į neįgalios moters, turinčios I invalidumo grupę, spindinčias akis ypač tuomet norisi pažvelgti, kai tikrų ir netikrų problemų slegiami sau ir visam pasauliui aiškiname, kokia sunki žmogaus būtis, o ir pats gyvenimas iš tiesų nieko vertas… Jai, 2017 m. liepą švęsiančiai 90- mečio jubiliejų, gyvenimas visada yra gražus, kupinas malonių staigmenų, nuostabos, nors ji pati jau beveik nepakyla iš invalido vežimėlio, nors likimas siuntęs ne vieną sunkų išbandymą…
Marijampolietė Albina BALTRAMONAITIENĖ (g. 1927 m.) – Marijampolės miesto I grupės Neįgaliųjų draugijos narė, ypač aktyviai į draugijos veiklą įsijungusi po 2001 m. kovo, kai palaidojo savo vyrą Kazimierą…
Į socialinės pagalbos centrą – kaip į darbą
A. Baltramonaitienė save galėtų pavadinti iš tiesų labai aktyviu žmogumi. Ji neturi laiko nuobodžiauti, mąstyti apie savo ligas. Moteris noriai dalyvauja beveik visuose draugijos organizuojamuose renginiuose, tarp jų – netgi sporto varžybose. Ponia Albina laimėjusi III vietą 60 m bėgimo take vežimėliu, strėliukių mėtymo į taikinį varžybas, net rankų laužimo varžybas!
Ir visgi prie širdies arčiau ne sportas, o menai. Moteris dainuoja Marijampolės neįgaliųjų draugijos ansamblyje „Gija“, be to, A. Baltramonaitienės namus puošia nepaprastai kruopštūs, išdailinti rankdarbiai: iš medinių skalbinių segtukų pagaminti malūnai, pilys, kitokie dailūs mini statinukai, numegztas visas zoologijos sodas: katytės, drambliukai, vištelės, pelėdos… Beje, jei anksčiau mezgimas buvo tik retas užsiėmimas (kaip ponia Albina prisimena, tėra numezgusi tik vyrui liemenę ir megztinį, daugiau dėmesio praeityje yra skyrusi siuvinėjimui), tai dabar – tikra širdies atgaiva. Jei kurį laiką rankos bei širdis nieko nekuria, žiūrėk, jau ir nerimas ima graužti…
O visas šis polinkis menui gimė aktyviai įsijungus į draugijos veiklą, pradėjus lankyti VšĮ Marijampolės socialinės pagalbos centro Darbo terapijos padalinį. „Centras man – antri namai, – sako A. Baltramonaitienė. – Du kartus per savaitę kaip į darbą ten noriai lekiu.“ Ir kur nelėks! Susirenka likimo broliai, sesės, bendrauja, dalijasi darbais, patirtimi – laikas tiesiog nepastebimai ten prabėga…
Ir Seime, ir Palangoje, ir…
Auksarankiai centro lankytojai ne tik vieni kitų darbais džiaugiasi, patirtimi dalijasi, bet savo kūrybos vaisius mielai ir visuomenės teismui pateikia. Kiekvienais metais, net nesvarbu, koks būna oras, išsirengia į kelionę Vilniun, Kaziuko mugėn. „Tai būna tikra sielos atgaiva“, – sako ponia Albina. Mugės šurmulyje gera pasidairyti, savo darbus parodyti (vieną kitą ir parduoti), tiesiog pabendrauti…
Apskritai draugijos organizuojamos kelionės, kurių A. Baltramonaitienė stengiasi nepraleisti, suteikia nepaliaujamo noro stebėtis, žavėtis, galų gale į kasdienį gyvenimą įneša daug džiaugsmo. Ponia Albina prisimena įspūdžius, patirtus ekskursijoje po Seimą, dar tebegirdi Baltijos ošimą, nors kelionė į Palangą liko taip pat kažkur praeityje, širdyje dar teberusena stovyklos Jurgežeriuose (moteris ten praleido 10 dienų) laužai…
Aktyvus gyvenimo būdas ir optimistinis požiūris A. Baltramonaitienei leidžia tvirtai pasakyti „taip“ gyvenimui: jis gražus netgi ir kūną ligoms spaudžiant į kampą…
Su negalia gyvena apie 30 metų
Šiais metais devyniasdešimtmetį švęsianti moteris rimtus sveikatos sutrikimus pajutusi beveik prieš trisdešimt metų. Persekiojantys sąnarių skausmai vertė kreiptis į gydytojus. Pasirodė, jog kairės kojos klubo sąnarys visiškai, liaudiškai tariant, ištrupėjęs, o dėl problemiškų venų (vis atsiverdavo žaizdos) neįmanoma buvo atlikti klubo sąnario operacijos – ką jau kalbėti apie dirbtinio sąnario įdėjimą! Kreiptasi, berods, buvo į visas įmanomas gydymo įstaigas, tačiau rezultatas tas pats: medicina pasirodė bejėgė išgydyti moterį. Šiek tiek palengvinti jos kančias galėjo tik geriami medikamentai (beje, iki šiol reguliariai vartojami)… Iš pradžių ponia Albina rėmėsi į lazdelę, kad galėtų vaikščioti, o vėliau teko ir į invalido vežimėlį atsisėsti…
Tuomet, kai A. Baltramonaitienei beliko tik invalido vežimėlis ir medikų bejėgiškumas padėti, sūnus, gyvenantis Vilniuje, pasiūlė kreiptis į aiškiaregę. Tai buvo lyg griebimasis už paskutinio šiaudo. Pusę metų trukusios procedūros žolelėmis ir koduotu vandeniu iš pradžių sukėlė dar didesnį pablogėjimą, po kurio pamažu reikalai ėmė klostysis vis geriau. Ponia Albina prisimena, kaip ji pirmąkart savo kojomis pakilo iš vežimėlio ir, atsiremdama į lazdelę, iš lėto ėmė vaikščioti. Sulaukė net ir tokio meto, kai netgi be lazdelės paeidavo…
Deja, dabar beliko tik vežimėlis: iš jo moteris tepakyla guldama į lovą vakare, o ryte – vėl į jį. A. Baltramonaitienė susitaikė su tokia dalia ir svajoja tik viena: kad liga ant patalo nepaguldytų…
Antroji gyvenimo pusė laimingesnė už pirmąją
A. Baltramonaitienė savo gyvenimą aiškiai dalija į dvi dalis. Pirmoji, iki 43 jos gyvenimo metų, sunki, kupina nuoskaudų, kurias lėmė nesėkminga santuoka. Nors šeimoje augo du vaikai, moteris dorai nežinojo, ką reiškia paprasta žmogiška laimė. Tiesiog gyveno dėl savo vaikų, kol galų gale suvokė, jog toliau tęstis taip negali. Išsiskyrė ir po aštuonerių metų sutiko Kazimierą, našlį, auginusį taip pat du vaikus. Bendravimas baigėsi vedybomis, beje, labai sėkmingomis. Su nostalgija moteris prisimena kartu pragyventą laiką, tokį aktyvų, gražų.
Kai liga atėmė sveikatą, per daug nenusiminė – vyro palaikymas teikė jėgų. Tačiau likimas moteriai siuntė dar vieną išbandymą. Ji, I grupės invalidė, nė nenumanė, kad Kazimieras, kupinas jėgų žmogus, mirs anksčiau už ją. Ponia Albina savo žmogų, kurį netikėtai ištiko insultas, pati, beveik nepaeidama, slaugė penkerius metus – net nuolatinius masažus kruopščiai sugebėjo padaryti. Deja, liga pasirodė galingesnė už visas pastangas…
„Reikia su viskuo susitaikyti, – atsidūsta A. Baltramonaitienė. – Jau susitaikiau ir su vyro netektim, ir su senatve, ir su jėgų netektimi. Gyvenu dėkodama Dievui už dar vieną duotą dieną – juk nežinau, kaip bus rytoj, ar išvis išauš tas rytojus.“
Ir visai nėra nepaguodžiamo liūdesio šios moters balse. Tiesiog pamąstymai tokie… Ponia Albina moka ir dabar mylėti gyvenimą, džiaugtis visų, ne tik savo sėkme…
Optimizmas suteikia daugiau jėgų bei sveikatos
Žmogaus gyvenimą pirmiausiai trumpina graužatis, liūdesys, silpnavališkumas, pagieža, pavydas, baimė – tai labai seniai mokslininkų įrodyta tiesa.
XVIII a. mokslininkas Aleksandras fon Humboltas, poeto Gėtės bičiulis, pastebėdamas, kad ilgainiui žmonės darosi vis supratingesni, įžvalgesni, išsakė optimistinę viltį: ateisiąs toks laikas, kai į ligas bus žiūrima kaip į neteisingos galvosenos rezultatą. Todėl sirgti būsią tiesiog gėda. Jam pritarė ir Gėtė: „Mumyse veši tai, ką patys savyje maitiname. Toks amžinas gamtos dėsnis.“
Tyrimais įrodyta, jog ilgalaikis stresas, dvasinis nestabilumas žmogaus organizme sukelia biocheminius, fiziologinius pakitimus. Ši psichologinė priežastis – nervinė įtampa – smarkiai susilpnina organizmo atsparumą (50 – 70 proc.).
Tvirtinama, kad žmonės, kuriems viskas gerai klostosi, net rečiau persišaldo! Tai todėl, kad nuolatinės teigiamos emocijos sutvirtina juos. Mūsų nuotaika daro didelį poveikį liaukoms, perduodančioms informaciją visoms organizmo ląstelėms.
Istorija mena garsius mokslininkus, karštai įrodinėjusius šią tiesą. Toks buvo Bavarijos moksų akademijos prezidentas Maksas fon Petenkoferis. Susiginčijęs su mokslininku Robertu Kochu, pats būdamas jau 73 metų, prarijo tiek choleros lazdelių, kad, pasak Kocho, „jų būtų užtekę visam kareivių pulkui“. Ir išgyveno! Tik gaila, kad tas didvyriškas žmogus dar po devynerių metų labai pabūgo neišvengiamos baigties – senatvės – ir… nusišovė (matyt, optimizmas vis dėlto jį apleido). Štai kokia gali būti nestabili žmogaus psichika!
O kaip dažnai žmonės sukelia sau graužatį dėl smulkmenų! Liudviko XVI istoriografas, garsus tragedijų rašytojas Rasinas mirė tik todėl, kad kartą Karalius Saulė užmiršo jam linktelėti pasisveikindamas! Grįžęs namo, tragikas atsigulė į lovą ir tą pačią dieną mirė, nors buvo labai geros sveikatos ir turėjo tik 60 metų.
Didysis filosofas Imanuelis Kantas, kaip teigia biografai, iš prigimties buvo labai ligotas, mažas, smulkaus sudėjimo žmogus. Tačiau į savo trūkumus ir silpnumą jis žiūrėjo taip, lyg šie jo neliestų! Juos tiesiog ignoruodavo. Visuomet elgėsi kaip sveikas žmogus. Jis sakydavo: „Įsitempęs, susikaustęs žmogus turi imti judėti ir elgtis taip, tarytum būtų visiškai ramus, atsipalaidavęs, nes išorinis elgesys siejasi su vidine dvasios būsena. Idealus pavyzdys turi būti mėgdžiojamas, kol taps antrąja prigimtimi“.
Dvasinių jėgų persvarą prieš kūniškas negalias karštai propagavęs mokslininkas Prentis Malfordas vienas pirmųjų ištyrė psichinių ir fizinių jėgų sąveiką. Jis sakė: „Jeigu tavo kūnas serga, galvok ne apie ligą, o apie tai, kad visos tavo kūno ląstelės ir organai yra tavo dvasios ginklas. Net ir priverstas gulėti patale, vidiniu žvilgsniu regėk save sveiką, linksmą ir aktyvų, būk kaip sėkmės lydimas sportininkas, užtikrintas savo pergale. Taip pažadinsi savo vidines jėgas, ir jos padės kovoti su liga. Kas rytą atsibudęs galvok ir sakyk, kad šiandien jautiesi geriau nei vakar, kartok tai nuolat, kol įsitikinimas virs tikrove“.
Optimizmas iš tiesų padeda išvengti kai kurių ligų. Tokį patvirtinimą gavo grupė JAV mokslininkų iš Džonso Hopkinso universiteto, kur yra įsteigtas Sveiko gyvenimo būdo propagavimo centras. Medikai tęsė savo tyrimus net 12 metų. Jie ištyrė 586 žmones nuo 30 iki 59 metų, nesirgusius širdies ligomis, tačiau turėjusius tokią priklausomybę pagal genetinį paveldimumą (tokiomis ligomis sirgo jų broliai, seserys, tėvai). Buvo nustatyta, kad žmonės, teigiamai žiūrį į gyvenimą, net du kartus rečiau suserga širdies ligomis nei pesimistai.
Gali būti, kad optimistų organizme gaminasi kur kas mažiau streso hormonų. Paaiškėjo, kad optimistų sveikatai mažiau kenkia net rūkymas. Žmogus savo valios ir proto pastangomis gali kryptingai veikti organizme vykstančias „chemines reakcijas“. Tad visai net nekeista, kad optimistiškai nusiteikę žmonės atrodo ir jaučiasi kur kas sveikesni nei amžini pesimistai…
Laima GRIGAITYTĖ
Autorės nuotraukos.
Kuo geresnės sveikatos straipsnio herojei! Šviesių minčių, šviesaus proto – visada! Ir artimųjų nemažėjančio dėmesio!