Alaus atributikos kolekcionavimas – pomėgis, į gyvenimą įnešęs naujų spalvų

Kiekvieno žmogaus gyvenimą užpildo ne tik darbas, bet ir poilsis. Kartais mums darbas tampa rutina, nesuteikiančia nei pasitenkinimo, nei pilnatvės jausmo, todėl dažnam poilsis ir pomėgiai turi tai kompensuoti ir teikti malonumą bei atokvėpį. Todėl nenuostabu, kad daugelis žmonių visa galva neria į vienokį ar kitokį pomėgį: žvejybą, medžioklę, filateliją ar dar ką nors, kas užpildo dvasinį vakuumą. Arba sudarinėja netikėčiausias kolekcijas, renka viską, pradedant degtukų dėžučių etiketėmis ar saldainių popierėliais, baigiant brangiausiais automobiliais. Nors dažnai viskas priklauso nuo piniginės storio, tačiau viską atperka tas džiaugsmas, kurį kolekcininkas jaučia, kai pavyksta gauti retą egzempliorių. Šaipomasi, kad kolekcionavimas yra lengva nepavojinga pamišimo forma.

Marijampolietis UAB „Statybos ritmas“ darbų vadovas Remigijus RAVINSKAS taip pat „serga“ šia liga – jis kolekcionuoja alaus atributiką, daugiausia taures. Prieš aštuonerius metus, kai didžiuosiuose prekybos centruose ypač pagausėjo akcijų ir kai už butelių kamštelius buvo galima gauti taurę su alaus rūšies ar alaus daryklos logotipu, tada ir užsikabino. Viena kolekcinė taurė, kita, o paskui ir prasidėjo…

Alaus nemėgsta

Gal labai mėgsta alų? Tai kad ne…„Studentaudamas dar išgerdavau alaus, o dabar tik ragauju. Alaus atributikos kolekcionavimas nėra alaus gėrimo propagavimas ar jo reklamavimas. Matot, yra alaus gėrėjai ir alaus mėgėjai, kolekcininkai – ne gėrėjai. Pavyzdžiui, stipriųjų alaus rūšių domina tik etiketė ar kamštelis, o turinys yra skirtas kitai publikai. Taures pradėjau kolekcionuoti dėl to, kad patraukė jų išvaizda, dizainas. Po truputį susipažinau su kitais kolekcininkais, kurių, pasirodo, Lietuvoje tikrai daug, pradėjau važinėti į jų rengiamus susitikimus“, – pasakoja jis. Vėliau sužinojo, kad Lietuvos birofilai susivieniję į klubą „Alutis“ (įkurtas 2001 m.). Birofilija – tai alaus atributikos (alaus kamštelių, alaus padėkliukų, skardinių, bokalų, taurių, etikečių, atidarytuvų ir kt.) kolekcionavimas. Lietuvoje nemažai žmonių domisi birofilija. Dažniausiai turbūt kolekcionuojami butelių kamšteliai, padėkliukai, etiketės – gal todėl, kad šios kolekcijos užima mažai vietos.

Klubo „Humulus lupulus“ pirmininkas

„Alučio“ klube dauguma kolekcininkų buvo vyresnio amžiaus, jaunesniems trūko veiklos, idėjų, todėl 2007 m. buvo įkurtas dar vienas alaus atributikos kolekcininkų klubas „Prie bokalo“, kurio pirmininku vienus metus buvo Remigijus. Tai buvo tarptautinis klubas, jo nariai buvo iš Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos, Suomijos. Tačiau ten, kur daug žmonių, nuomonės kartais išsiskiria, nesutampa interesai, todėl 2010 m. dalis narių atsiskyrė ir įsteigė dar vieną klubą, suteikdami jam „Humulus lupulus“ (apynys paprastasis) pavadinimą. Remigijus buvo jo įkūrimo iniciatorius ir iki šiol – pirmininkas. „Klube suburta šauni trylikos kolekcininkų komanda, – sako Remigijus. – Bet ko nepriimame, kandidatūrą svarstome klubo susirinkime. Norime, kad kiekvienas turėtų atsakingą ir konkretų požiūrį, tikslą, kad nebūtų tik keliautojas ir ragautojas, o padėtų vystyti klubo veiklą, puoselėtų alaus gėrimo kultūrą. Klubo nariai susipažįsta su įvairių šalių alaus gamybos tradicijomis, istorija. Ypač daug dėmesio skiriame Lietuvos aludarystės paveldui. Praėjusių metų rudenį Ukmergėje kartu su klubu „Alutis“ surengėme pirmą Lietuvos alaus atributikos kolekcininkų biržą, kurią rėmė ir teberemia „Vilkmergės alus“ . Tai turėtų tapti tradicija. Gal kai kam gali atrodyti, kad jeigu domimės alaus atributika, tai ir maukiame alų, bet tai netiesa. Biržose vyksta skirtingų alaus rūšių (porterio, kvietinio, šviesaus), degustacijos, neapsiribojame veikla tik Lietuvoje, važinėjame ir į kitas šalis. Vienos didžiausių ir prestižiškiausių Europos kolekcininkų biržų vyksta Žyveco mieste (Lenkija), Martine (Slovakija), Minske (Baltarusija), Hame (Vokietija), Maskvoje (Rusija). Artimiausia kelionė į Žyvecą – birželio mėnesį. Daug kas klausia, ką mums duoda šis pomėgis, kokia nauda. Tai neišmatuojama – plečiame savo akiratį, susipažįstame su aplankytų šalių istorija, geografija, tradicijomis. Nors mūsų klubas dar gana jaunas, bet jis žinomas ne tik Lietuvoje, turime narių iš Baltarusijos ir Rusijos. Pernai tapome Pasaulinės alaus atributikos kolekcininkų klubų konvencijos, kuriai priklauso 44 klubai, nariu.“

Kolekcijoje – per 5000 taurių iš viso pasaulio

Alaus atributikos kolekcionavimas nėra labai pigus malonumas, tenka daug ko atsisakyti vardan unikalios taurės ar įdomios kelionės. Už lietuvišką prieškarinę taurę, butelį ar padėkliuką mokama iki 1 000 eurų. Kolekcija papildoma biržose keičiantis, taurės perkamos alaus parduotuvėse, restoranuose, alaus daryklose,internetiniuose aukcionuose, tačiau daugiausia kolekcija pasipildo tarptautiniuose susitikimuose.

Šiuo metu Remigijaus kolekcijoje – per 5 000 taurių iš 140 šalių ir daugiau nei 90 peleninių (beje, pats nerūko) su alaus daryklų logotipais. Tai didžiausia Lietuvoje taurių kolekcija. Taurės pas jį atkeliauja ne tik iš Europos, bet ir iš tokių egzotiškų šalių kaip Mergelių Salos (JAV), Vanuatu, Grenlandija, Palau, Nepalas, Palestina, Kaimanų salos, Guamas, Australija ir Okeanija, Karibų jūros šalys. Mažiausiai domina vokiškos taurės, didesnė jų dalis labai neptrauklios. Gražiausios savo forma yra belgiškos taurės, todėl žavi viso pasaulio kolekcininkus. „Aš renku taures ir bokalus iš viso pasaulio, tačiau yra kolekcininkų, kurie renka atributiką su tam tikra tematika (gyvūnai, sportas ir pan.) ar tik tam tikros alaus rūšies. Šiuo metu 175 pasaulio šalys turi savo alaus taures su logotipais. Vienos vertingiausių mano kolekcijoje yra lietuviškos taurės, jų turiu jų apie 750, o iš viso yra per 800. Anksčiau imdavau viską, rūpėjo kiekybė, dabar jau įsigyju tik 2–3 skirtingas taures iš vienos alaus daryklos. Problema – vietos stoka, jau dabar didesnė dalis taurių netelpa į lentynas, ilsisi dėžėse. Kai kurie renka molinius bokalus, bet manęs keramika nežavi ir, be to, jie užima daug vietos. Taip pat dar renku alaus padėkliukus, kamštelius, etiketes, bet jie būna skirti mainams į stiklą. Galvoju virš ūkinio pastato pristatyti antrą aukštą, kur galėčiau sudėti savo taures.“

Pomėgio „garbei“ – Alutinio šventė Marijampolėje

2011 metais klubas „Humulus lupulus“ surengė Marijampolėje Alutinio šventę – maratoną. Alutinis – sena lietuviška šventė, kai buvo gaminamas pirmasis alus iš tų metų miežių derliaus. Dar ši šventė buvo vadinama Koštuvėmis arba Ragautuvėmis. Alutinis kaip šventė, atėjęs iš pagonybės laikų, dar buvo gyvas devynioliktame amžiuje. Tai nebuvo paprastos kaimynų ir giminių vaišės. Šventės metu būdavo alumi apšlakstomos trobos durys, langai ir visos kertės – aukojama namų dievybėms. Alų šiai šventei darydavo ne įprastinį, bet apeiginį, kaip per pabaigtuvių sambarį – trejų devynerių. Jam reikėdavo paimti devynias saujas pirmojo pjovimo javų, kiekvieną saują padalyti į tris dalis. Iškūlus – sumaišyti su miežiais, tada sumalti ir daryti alų. Kiekvienam sambarių dalyviui jo pripildavo triskart po devynis kaušelius. Alus laikytas stebuklingu gėrimu, sugebančiu prakalbinti ir tylenius. Ši šventė yra atgijusi ir prigijusi šiandienos Lietuvoje. Kodėl maratonas? Todėl, kad dalyviams teko tikrai nemažai pabėgioti po visą miestą. Kažkodėl gyvuoja stereotipai, kad jeigu jau renginyje yra alaus, tai bus vien tik besaikis alaus gėrimas arba tokioje šventėje dalyvaus „alaus pilvuką“ vos panešantys alaus ragautojai. Ne nuo alaus pilvukai auga, o nuo persivalgymo, be to, kolekcininkai norėjo parodyti, kad net ir su alumi renginys gali vykti kultūringai. Beje, maratone nepilnamečiams nebuvo leidžiama dalyvauti. Šis renginys labiau priminė sportines orientacininkų varžybas. Jo esmė paprasta – nuo starto visi dalyviai, vadovaudamiesi žemėlapiu, turėjo aplankyti iki 10 kontrolinių punktų miesto kavinėse, atlikti tam tikras užduotis ir finišuoti. Žinoma, kas norėjo, galėjo išgerti ir alaus, tačiau 25 maratono dalyviai nelabai jo griebėsi jo, nes spaudė laikas ir didžiulis noras pirmauti. Be to, aplankyti punktus reikėjo tik pėsčiomis ar visuomeniniu transportu, o kadangi šeštadienio pavakare jo Marijampolėje nė su žiburiu nerasi, tai ne vienam po šio bėgimo ir kojos šiek tiek drebėjo. Dalyviai teigė, kad patiko ir pati šventė, ir maratonas, ir užduotys, nors ne visiems jas pavyko įveikti. Reikėjo kinietiškais pagaliukais alaus kamštelius dėlioti, iš tų pačių kamštelių atspėti lietuviškas alaus daryklas, per virvutę šokinėti, alaus padėkliukus į „krepšį“ mėtyti ir dar kitokių užduočių įvykdyti.

Alų ir pats ėmė gaminti

Prieš keletą metų, kai mūsų krašte atsirado prekiautojai žaliavomis (salyklu, apyniais, mielėmis) alui gaminti, Remigijus nutarė pamėginti gaminti alų ir įsigijo tam reikalingą įrangą. Alų gamina sau, porą kartų darė klubo gimtadieniui: pirmajam – trijų salyklų, antrajam – tamsųjį porterį. „Alaus darymas kaip menas – antrą kartą tokio paties nepagaminsi. Alų galima gaminti su įvairiais priedais: kalendromis, čiobreliais, kmynais, imbieru, įvairiomis uogomis, vaisiais. Pavyzdžiui, Anglijoje gaminamas viržių alus, Azijos šalyse kaip priedai naudojami ryžiai, kitur –grikiai. Fantazijai ribų nėra.“

Pomėgiu „užkrėtė“ ir žmoną

Kolekcionavimas yra užkrečiamas užsiėmimas. „Iš pradžių žmona nelabai suprato mano pomėgį, – šypsosi Remigijus, – bet šita bacila ir ją pagavo. Sigla taip pat klubo narė, ji –„idėjinis variklis“ organizuojant renginius. Yra surinkusi 150 bato formos bokalų, ypač populiarių Vokietijoje, kolekciją, per 200 atidarytuvų ir daugiau nei 6 000 kamštelių. Kartu važinėjame į alaus biržas.“ Beje, žmona taip pat verda alų. Pora pavykusių eksperimentų – tai alus su mėlynėmis ir alus su šaltalankiais.

* * *

Sakoma, kad kolekcininkai daug ilgiau gyvena. Gal tai lemia gyvenimo godulys, aistra daugiau žinoti, daugiau pamatyti. Kas žino? Svarbiausia, kad šių jaunų žmonių buityje nėra rutinos, juos jungiantis bendras pomėgis skatina nuolat judėti į priekį.

Lina NAUJOKAITĖ

Asmeninio Ravinskų albumo nuotraukos.

Nr. 23 (27), 2013 m. birželio 8–14 d.