Pagrindinis > Naujienos > Aklavietė, kurios vardas – vergavimas vartojimui

Aklavietė, kurios vardas – vergavimas vartojimui

 

Niekas neabejoja: fizinė sveikata, darbingumas priklauso nuo žmogaus vidinės būsenos. Paprasta frazė, kuria sutinkame bet kurį pažįstamą (ne tik artimą) žmogų: „Kaip laikaisi?“, dažnai pasakoma ir kitaip: „Kaip jautiesi?“ Na, tik iš mandagumo dažniausiai atsakoma: „Gerai…“, nors iš tikrųjų, jei tik yra galimybė, žmogus stengiasi kitam išsakyti savo savijautą (laimei, jei užtenka tokio klausytojo kaip artimas žmogus, bičiulis, draugas), pasiguosti, pasidžiaugti. Deja, šiais laikais dažniau dėl savo savijautos esame linkę skųstis. Psichikos sveikatos problemos šiais laikais, anot Marijampolės pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos skyriaus vedėjo gydytojo psichiatro Arūno JASIONIO, iš tikrųjų atskleidžia dideles visos visuomenės problemas, kurios atsirado tikrai ne prieš metus ar dvejus, o šiuo metu tik labiau išryškėjo.

Šiuolaikinis pasaulis laikosi ant… Jo Didenybės Vartojimo

„Gyvename vartotojiškoje visuomenėje, mat viskas sukurta ir kuriama vartotojams; kaip didžiuosiuose prekybos centruose, viskas išdėstyta akių lygyje: kaip prekės, taip ir vertybės, tik prie vertybių būtinas žodelis „pseudo“. Parduodama viskas, pradedant vištų šlaunelėmis, baigiant grožiu, gera savijauta, netgi laime – tik pirk! Bet čia iškart iškyla problema: visko nupirkti neįmanoma, – sako A. Jasionis akcentuodamas, jog šio proceso šaknys – pagrindinių nuostatų nesusiformavimas visuomenėje. – Situaciją turėjome tokią, jog, žlugus sovietinėms vertybėms, naujų vertybių skalė nebuvo suformuota, neįvyko ir naujas vaidmenų pasidalijimas, tiesiog visi tapo tik vartotojai – didesni ar mažesni. Mūsų žmogus tikėjo… vartojimu: vartoti – kuo greičiau ir daug. Taigi visuomenė, jau įpratinta gyventi skolon, sutriko ir patyrė jau net ne stresą, o frustraciją“. Stresas – netikėtas įvykis, verčiantis žmogų imtis kažkokių priemonių pereiti į naują – dažniausiai teigiamą – situaciją. Vis dėlto jei stresas trunka labai ilgai, jis pereina į frustraciją (taigi frustracija – ilgalaikis stresas). Šiandieninė situacija rodo, jog didžioji visuomenės dalis išgyvena būtent frustracijos būseną. Anot A. Jasionio, reakcija į stresą paprastai būna racionali, o štai į frustraciją – neracionali. Tokia neracionali reakcija gali pasireikšti kaip depresija, panika bei agresija (autoagresija ir išorinė).

Dalis visuomenės yra panikoje, kuri pasireiškia abejotinais problemų sprendimo būdais: iš susidariusios sunkios ekonominės situacijos siekiama išbristi greitais pralobimo būdais – loterijomis, aferomis, bėgimu į užsienį ir kt. Depresijos atvejais paūmėja visos ligos. Autoagresijos metu pasireiškia save naikinantis elgesys: polinkis į alkoholizmą, narkotikus, netgi prieinama prie savižudybės. Išorinė agresija nukreipta į visuomenę, pasireiškia pykčio, smurto protrūkiais, nusikalstamumu.

„Nutukimas skurdu“

Deja, jokios išeities visuomenei niekas nesiūlo. Psichiatras pastebi, jog netgi žiniasklaida, tarkime, vartotojiški televizijos kanalai, užuot propagavę kokią nors pozityvią strategiją, savo programomis gieda ditirambus tam pačiam Jo didenybei Vartojimui.

Nematant išeities, pasak psichiatro, kyla baimė, tiksliau, ne viena, o visas jų kompleksas: pirmiausiai saugumas „sudaužomas“ iš Rytų (islamas – grėsmė Nr. 1!), toliau – Rusijos agresijos grėsmė, o galiausiai ir vietinės valdžios baimė… Iš čia ateina ideologinė krizė, arba „prekyba“ naujais „išgelbėtojais“ (pažvelkime į istoriją: kiek jų buvo, tačiau, deja, nė vienas neišgelbėjo). Nors viskas, rodos, kartojasi, skiriasi vien gerokai priekin pažengusios šiuolaikinės technologijos, o žmogus tampa tik priedu prie jų (visiems gerai pažįstama situacija: žmogus, kaip priedas prie pultelio (televizijos, interneto), guli ant sofos ir žiaumoja „pjuvenas“ –  žemiausio lygio produktą: TV šou ir t.t.). Tokį žmogų, kupiną baimių ir kupinomis smegenimis „pjuvenų“, labai lengva įgąsdinti. „Įgąsdintas žmogus tampa piktas, – sako A. Jasionis, – o tokį labai lengva valdyti…“

„Tad visiškai natūrali visuomenės depresinė reakcija, – teigia gydytojas. – Žmonės nieko nenori imtis, juos apima apatija“. Arba viešpatauja noras be pastangų tapti žinomu, sėkmingu, laimingu. „Atsiranda vadinamasis nutukimas skurdu: fizine prasme esame sotūs, bet dvasine – skurdžiai, – tęsia A. Jasionis. – Tai galima būtų įvardinti ir kitaip – žmogus neranda savęs, todėl įsitikinęs, jog viską, net laimę, galėtų nupirkti, jei tik turėtų galimybių.“ Štai kodėl daugėja laimę nesėkmingai bandančių pirkti užsienyje, dėl to – baimė, po kurios – pyktis (tiesioginė reakcija).

Vartojimo krizė netekus pajamų, sumažėjus joms susijusi ir su žmogaus „nukritimu“ nuo užimto socialinio laiptelio. Tai ypač sunku, mat taip jau yra, kad žmogus nukrenta ne vienu laipteliu žemyn, o daug daugiau – tiesiog psichologiškai jis nesusitaiko su pažeminimu, kuris atveda prie tikro nuosmukio. Tas pats sakytina ir apie žmones, išvykusius į užsienį dirbti. Kaip pastebėjo psichiatras, šių žmonių dalia išties nelengva: jie, palikdami savo kraštą, namus, iš tikrųjų negalvoja, kad negrįš, o po kurio laiko jau nebežino, kam jie priklauso. Užsienyje jie dirba sunkius darbus, paprastai užima žemesnį laiptelį visuomenėje, nei užėmė būdami Lietuvoje, o kai grįžta, jau neberanda to, ką paliko. Ir tokie dalykai veda į depresijas.

„Saldainiuko negausi“  

Vartotojiška visuomenė – kaip tas vaikas, kuris kiek bežadėtų būti geras, vis tiek negaus anksčiau gauto saldainio. Kas gi belieka? Tik isteriškai klykti ir demonstruoti savo bejėgiškumą. Negauto saldainiuko pavyzdys, plačiai mąstant, – vartotojų visuomenės krizė: juk saldainiukas, rodos, nėra būtinas (štai ir visuomenėje panašiai pastaruoju metu: niekas nebadauja dar, būstai šildomi, dauguma važinėja automobiliais, tačiau trūksta pinigų „saldainiukui“ – kelionei į egzotinę šalį, prabangiems kailiniams ar kt.). „Saldainiuko negavimo“ sindromas, pasak A. Jasionio, apnuogina santykių šeimoje problemas. Tokios finansinės problemos, užuot sutelkusios artimiausius šeimos narius, juos visiškai supjudo. Tuomet išeities ieškoti žmonės eina pas psichologus, net psichiatrus (anot A. Jasionio, labai jaučiasi padidėjęs profesionalios psichologinės pagalbos ieškančių žmonių srautas).

Išeitis – atsigręžti į save, į tikrąsias vertybes

„Gerai, kad žmonės, ištikti tokių problemų, kreipiasi į specialistus, kurie bent padeda susivokti savyje, – sako psichiatras, – tačiau dažniausiai nuo streso, frustracijos ginamasi neracionaliais būdais: visokio plauko mistinių šarlatanų, būrėjų ieškojimais, gilinimusi į horoskopus. Tai yra ne kas kita, kaip atsakomybės už savo gyvenimo būdą perkėlimas kitam. Mąstoma labai paviršutiniškai: žmogus nieko nekeis, o nueis pas gerą burtininkę, na, tam tikrais atvejais, tarkim, ir gydytoją, ir situacija pagerės lyg mostelėjus burtų lazdele. To tikrai nebus.“

Nusipirkti laimę siūlo ir milijoniniais tiražais išleistos knygos, tokios kaip „Kaip laimėti milijoną?“, „Kaip tapti lyderiu?“ „Laimė ir sveikata per 10 dienų“ ir t.t. Taigi milijonai laimės receptų, tačiau praktika rodo, jog tik knygos parduodamos, o laimė – ne, neišmokstama iš jų būti laimingu (beje, ne vienas  tų knygų autorių gyvenimą baigė savižudybe…).

Vartojimo ir vertybių krizė, kurią dabar išgyvename, anot A. Jasionio, yra gera proga grįžti į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžią: mus monopolizavo, užuot formavę vertybes, jas trypė (to pasekmė – „išpjauti“ autoritetai, išvaikyti mokytojai, gydytojai…), buvo nesuformuotas tautos identitetas,  ir už tai dabar turime sumokėti (štai, pavyzdžiui, kaimynai lenkai, išsaugoję savo tautinį išdidumą, nebuvo monopolizuoti, atlaikė viską ir dabar eina „į pliusą“). 

Tad kas belieka dabar? Ar yra kokia išeitis? Pasak gydytojo, išeitis paprasta: nemąstyti per daug apie ateitį, o žvelgti, kas yra tiesiog po nosimi (ilgalaikiai vartotojiški planai šiuo metu yra nerealūs), atsigręžiant į gamtą, užsiimant ta veikla, kuriai visuomet trūkdavo laiko (pavyzdžiui, knygų skaitymu, žvejojimu, rankdarbiais…). „Labai padėtų ir atsigręžimas į praeitį, – sako A. Jasionis, – tyrinėjimas, kaip nuo įvairiausių negandų gydėsi tėvai, protėviai. Labai sveika atkurti ir nutrūkusius ryšius su žmonėmis, kurie praeityje buvo svarbūs. Tai laikas, kada itin tikslinga atsigręžti į save, į tikrąsias vertybes. Be to, labai reikia bendrauti, kalbėtis – ypač šeimoje.“

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukoje gydytojas psichiatras Arūnas Jasionis.

Komentaras “Aklavietė, kurios vardas – vergavimas vartojimui

Komentuoti: DN Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite