Pagrindinis > Žmonės > Interviu > Aivaras Citronas: „Lietuva buvo išLIETa vasarą, per Rasas!“, arba kitoks požiūris į mūsų šalies istoriją

Aivaras Citronas: „Lietuva buvo išLIETa vasarą, per Rasas!“, arba kitoks požiūris į mūsų šalies istoriją

Lietuvos istorija itin sudėtinga – ne vienas pasakytų. To priežastis labai paprasta – per mažai čia, mūsų šalyje, turime faktų, kurie leistų mums labiau pažinti savo šaknis, suvokti, kodėl esame tokie, kokie esame, ir apskritai – kas mes esame.

Aivaras CITRONAS, žinomas netradiciniu požiūriu į Lietuvos istoriją, – šiandien „Mūsų savaitės“ svečias. Beje, šis žmogus neturi istoriko diplomo, nors istorija – jo aistra nuo ketverių metų. Augęs Žemaitijoje, turėjęs nepaprastai dvasingus senelius, nuo pat mažumės buvo „maitinamas“ pasakojimais apie praeitį, lietuvių mitologiją, kurie labai skyrėsi nuo mokykloje dėstomos istorijos. „Tiesiog nesupratau, ką ten dėsto“, – sako A. Citronas. Baigęs vidurinę mokyklą, vis dėlto istorijos nepasirinko savo studijų objektu: mat, kaip teigia pats, istorija – politikos tarnaitė, tad ją pasirinkdamas, turi pasirinkti ir tarnystę. Aivaras – diplomuotas informacinių technologijų specialistas, beje, šį dalyką dėstęs ir viename iš Londono universitetų. Savo laisvalaikį jis praleisdavo Britų bibliotekoje, vienoje iš trijų turtingiausių pasaulio bibliotekų. Ten jis gana sėkmingai dokumentais, senais rašytiniais šaltiniais galėjo patvirtinti tai, kai žodiniu pavidalu yra atsinešęs nuo pat vaikystės. Jo tyrinėjimo fragmentai yra ir interneto tinklapyje www.lietuvos.org.

– Liepos 6-oji, Mindaugo karūnavimo diena, Vasario 16 – oji, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena… Plakatai, lozungai, patriotinės kalbos, apskritai visa paradinė šių dienų pusė tapo sustabarėjusiu reikalu, neturinčiu nieko bendra su tikru patriotiškumu, gyvybę palaikančiu toje pačioje kasdienybėje. Ką Tau sako žodžiai „Lietuvos nepriklausomybė“?

– Pavyzdžiui, Vasario 16-oji – data, kuri Lietuvai ypatinga dvejopai. Pirma – tai susieta su Lietuvos krikštu, kada 1386 m. vasario 16 d. Jogaila vedė Jadvygą, ir didžioji kunigaikščių dalis pasikrikštija Krokuvoje, Lietuvos DK sujungiama su Lenkijos karalyste. Tuomet tradicinis sarmatiškas (apie Sarmatiją – šiek tiek vėliau. – Aut. past) tikėjimas iškeičiamas į netradicinį katalikišką. Antra – Vasario 16-oji man primena Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečių pasiaukojimą ir tikėjimą laisve, nepriklausomybe, idealus, jų kovas ir sukilimus 1831, 1863 metais, kurių dėka mes turime šiandieninę Lietuvą. Kovojantys už laisvę dažniausiai būna kenčiantys nepriteklių, persekiojami idealistai, tačiau savo tikėjimo, tvirtumo, nepalaužiamos valios dėka pasiekiantys tikslą – pergalę, kuria dažniausiai pasinaudoja… prisitaikėliai, veidmainiai, dvasios elgetos, tiesiog eiliniai menkystos. Vėliau šis prisitaikėlių sluoksnis tampa arogantiškais politikais, prezidentais ir didžiąją nuopelnų dalį prisiskiria sau arba sukuria mitą -pasaką apie vieną asmenybę, kurios dėka ši pergalė ir buvo pasiekta. Kaip pavyzdį galima paminėti „pamirštą“ Basanavičiaus ir išaukštintą Smetonos asmenybes. Bet plačiau ta tema nekalbėsiu, tik paminėsiu, jog 1918 metais A. Smetona, apsilankęs Vokietijoje ir iš jos vyriausybės gavęs 100 mln. markių, pamiršta Mažosios Lietuvos prisijungimo faktą prie Didžiosios Lietuvos, o Basanavičius pasitraukia iš aktyvios politinės veiklos… Suprantama, kad bet kuri pergalė yra pasiekiama tik visų, taip vadinamų paprastų piliečių, pastangų dėka ir nepriklausomybė išlaikoma tik jų dėka. Kada politikai prarandą šį pasitikėjimą, valstybė praranda nepriklausomybę. Tad Lietuva yra nepriklausoma tol, kol politikas yra tarnautojas, o valdininkas – eilinis pilietis.

Visgi plačiąja prasme nepriklausomybės nėra. Mes visi priklausome: kas nuo gamtos, kas nuo religijos, kas nuo pinigų, kas nuo tėvų, kas nuo žmonos ar vyro, kas nuo Rusijos, kas nuo Europos Sąjungos, o kas nuo Lietuvos… Yra tik laisvas pasirinkimas – nuo ko būti priklausomam. Vadinamojo „laisvo pasirinkimo“ pagrindas yra tik tai, kas užtikrins didesnę gerovę ir mažiau suvaržys laisvę būti pačiam savimi. Deja, mūsų valstybės istorijoje didžioji dalis pasirinkimų padaryta užtikrinat vienadienę gerovę siaurai asmenų grupei – klanui, visiškai nemąstant apie pasekmes tautai, valstybei. Todėl ir turime tai, ką turime: kažkada galinga valstybė, besitęsianti nuo Baltijos iki Juodosios jūros, susitraukė vos ne iki etnografinės Žemaitijos dydžio, traukiasi ir toliau,  nykdama emigracijoje, alkoholizme…

– Tradicinė Lietuvos istorija (ta, kurią mes žinome iš mokyklinių vadovėlių) paprastai apsiriboja keliomis datomis: Lietuvos valstybės sukūrimo, Žalgirio mūšio ir kt., kuriomis puoselėjamas romantiškas požiūris į, deja, labai daug „baltų“ dėmių turinčią mūsų šalies istoriją. Taigi, atmetę tą „lietuvių barzdočių, didvyrių milžinų“ požiūrį, ką turime? Kur yra ta pradžių pradžia, kurios rezultatas šiandien – mažutė valstybė prie Baltijos jūros, pagrįstai galinti didžiuotis tik… archajiška kalba?

– Žodis „tradicinė“ yra svetimžodis, mūsiškai būtų „įprastas“. Tai pabrėžiau tik todėl, kad atkreiptumėte dėmesį į tai, kad, naudodami svetimųjų sukurtas sąvokas, žodžius parandame savastį, net dar baisiau – tapatumą. Nieko nėra gražiau ir saldžiau už gražų, mielą Lietuvišką Žodį, įaugusį šaknimis į mūsų didingą praeitį, ir nieko nėra kraupiau už lietuvį, kalbantį svetimųjų kalba. Tai nereiškia, kad nereikia mokėti užsienio kalbų, priešingai – kuo daugiau mokėsite, tuo labiau branginsite savąją (o ir daugiau uždirbsite). Dabar gi baisu – mėginančiųjų atrodyti protingais tiek priviso, kad klausaisi ir nesupranti, ką jie nori pasakyti, užtektų poros paprastų lietuviškų žodžių, o dabar paslaptingi tarptautiniai žodžiai, nesuvokiami naujadarai ir svetimkūniai, keiksmažodžiai užgožia nepakartojamą lietuvių kalbos grožį, sugriauna minties tapimą prasminga, suprantama bei įsisąmoninama. Trumpai tariant, girdime tik gaudimą, o iš kur ir kodėl gaudžia, lieka gūdžia paslaptimi. Atsiranda mokytojų kastos, išrinktųjų gretos, mokančios tų svetimkūnių prasmės ir reikalaujančios už tai užmokesčio. Lietuvių gi kalba paliekama našlaitėle, nuplėšiant nuo jos paskutinį rūbą. Tauta, nykstant jos kalbai, stumiama mirties šunkeliais. 

Mūsų kalbos šaknys, nusitęsusios tūkstantmetėn praeitin, liudija apie arijų, persų, hetitų, trakų kitų senųjų indoeuropietiškų tautų ryšius, o gal net ir jų kilmę iš mūsų tautos, kuri tuomet tikrai nesivadino „lietuvių“, nes jos tuomet tiesiog nebuvo.   

Šventėme Lietuvos vardo tūkstantmetį… Tik tūkstantmetį!? Tad kas buvo prieš tai, negi nieko? Negi tik katalikų kronikoje paminėjus „Litua“ ir parsideda mūsų istorija? Žinoma, ne! Atidžiai pažiūrėję į Herodoto, Strabono, Tacito, Plinijaus Senesniojo, Ptolemėjaus istorinius veikalus ir žemėlapius, randame kitą pavadinimą. Prisiminkime kad ir Klaudijaus Ptolomėjaus žemėlapį (tiksliau, žemių aprašymą), sudarytą II a., ir pamatysime, kad šis kraštas tuomet vadinosi Sarmatija. Ne tik jo, bet ir daugelio kitų geografijos ir istorijos žinovų šios žemės ir čia gyvenančios gentys (įskaitant sūduvius – sudini) daugiau nei du tūkstantmečius buvo vadinamos sarmatais. Koks gražus šis žodis! Iki šiol buvusios Sarmatijos žemės visi sako, kad tas dar turi sarmatos, o štai tas nedorėlis, tai jau tikras – besarmatis. Taip, tai buvo doros (lot./gr. „etika“) kraštas, turintis savąją pasaulėžiūrą ir santvarką, paremtą tam tikromis taisyklėmis, kurios telpa į vieną žodelį „sarmata“. Gediminas laiške popiežiui rašė: „…mes garbiname Dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną Dievą“. Tokia buvo sarmatiška pasaulėžiūra, o štai ką jis sakė apie besarmatišką religiją: „Ką jūs kalbate man apie krikščionis? Kur atrasime didesnių skriaudų, didesnės neteisybės, smurto, nedorumo ir turto gobšumo, jei ne tarp krikščionių žmonių, o ypač tarp tų, kurie dedasi dorais vienuoliais, kaip, pavyzdžiui, kryžiuočiai (Šv. Mergelės Marijos teutonų vienuolija), tačiau kurie daro visokį pikta: jie ėmė nelaisvėn vyskupus, grūdo juos į kalėjimus ir laikė ten dideliame varge, kol jie nesutiko su jų norais, kai kuriuos ištrėmė, dvasininkus ir vienuolius išžudė, Rygos miestui padarė didžiausios žalos ir nieko neištesėjo, ką jie priesaikomis buvo pažadėję nuo pat pirmojo tosios krikščionybės daigyno atsiradimo; akivaizdžiausiai tai įvyko praėjusiais metais, kai žemės valdovų pasiuntiniai buvo čia, jų visų pritarimu, be jokios prievartos visų krikščionių vardu sudarė taiką ir ją priesaikomis patvirtino ir, be to, pabučiavo kryžių, o tučtuojau po to jie visiškai nieko nesilaikė, ką buvo priesaikomis sutvirtinę, nes nužudė mano pasiuntinius, kuriuos, kaip buvome sutarę, pasiunčiau patvirtinti taiką; bet ne tik juos, o daugelį kitų ir daugelį kartų jie žudė, grobė, rakino pančiais ir žiauriai su jais elgėsi; todėl dėl tokio [jų elgesio] nebetikiu visomis jų priesaikomis.“

Lietuva radosi kaip karinis darinys, mėginant sulaikyti besarmačių veržimasį į Sarmatijos žemes. Ji buvo išlieta vasaros metu per Rasas, tuomet šventoji rasa buvo vadinama Lietos vandeniu. Iš čia ir slaviška „leto“ – vasara ir net „Rasija“ – tikrasis Rusijos pavadinimas.  Lietuva buvo sukurta/išlieta tuomet, kai pirmoji valstybė – Rasija, bandžiusi sustabdyti besarmačius, pati priėmė krikščionybę.

– Krikščionybė svarbiausius moralinius principus įkūnija Dekaloge (10 Dievo įsakymų). Kaip dekalogas veikė buvusios Sarmatijos istorijoje?

– Labai paprastas pavyzdys: pabandykite atsakyti, kas yra ne obuolys? Pirma bandysite apibrėžti, kas yra obuolys, o po to jau lyginsite, kas tai nėra, bet pirminė sąvoka bus pamatinė. Pasakykite mažam vaikui: „Šito liesti negalima!“, nusisukite ir pamatysite, kaip jis būtent tai bando paliesti. Tiesiog pasąmonė nepriima žodelio „ne“. „Ne“ atkrenta ir lieka tik šakninis žodis – veiksmas, kurį sąmonė supranta ir atlieka, o kodėl – dažnai net nesuprantame. Toks mūsų sąmonės veikimas, pirma pasąmonė, o vėliau sąmonė. Tad taip vadinami „dešimt įsakymų“ tėra tik veiksmų rinkinys, ką žmogus turi padaryti, kadangi mokinama nuo pat mažų dienų, tai viskas įrašoma pasąmonėn, o vėliau, subrendus ir ne tik, belieka tik atlikti veiksmus – taip visą mūsų (ir ne tik) visuomenę kankina besarmatiškos žmogžudystės, vagystės, ištvirkavimai, melagystės ir kitokie dalykai, kurie išvardinti dekaloge. Patys mokina, o po to patys ir kovoja su pasekmėmis. Išeitis? Tiesiog reikia kalbėti teiginiais: vietoje „nežudyk“ – „puoselėk arba gerbk gyvybę“, vietoje „nesvetimoteriauk“ – „brangink ištikimybę, būk ištikimas“ ir t.t.

– Mindaugo Lietuva: kas iš tikrųjų Mindaugas – vienytojas ar skaldytojas?

– Mindaugas – viena iš trumparegiškiausių ir daugiausiai žalos padariusių asmenybių Lietuvos istorinėje padangėje. Kita panaši „figūra“, gal net lygiavertė jam, tai A. Smetona. Viena iš baisiausių politinių klaidų buvo krikščionybės priėmimas ir Romos katalikų bažnyčios vienuolynams teisinio pagrindo suteikimas okupuoti ne tik Kuršą, bet ir Žemaitiją, Prūsiją. Kiekvienas politologas turėtų suprasti, kokią reikšmę turėjo Mindaugo parašu patvirtinti žemių dovanojimo-perdavimo aktai Šventosios Romos sostui ir karinės jėgos panaudojimas šalinant konkurentus, o ne interventus Prūsijoje, Kurše, Žemaitijoje… Tokio trumparegiškumo, asmeninės naudos vaikymosi pasekmė – visiškai sunaikinti kuršiai ir prūsai, slaviškajai asimiliacijai pasmerkti jotvingiai. O tarp Lietuvos didikų (būtent Mindaugo giminėje) stiprėjant stačiatikystei,  susikūrė Baltoji Gudija, vėliau pervardinta į Baltarusiją.  Tiesa, paskutiniais savo gyvenimo metais Mindaugas dar bandė taisyti padarytas klaidas, bet buvo per vėlu, nepadėjo ir popiežiškos karūnos išmetimas „sąvartynan“. Juk turbūt visi žinojote, kad Mindaugas (Mendogus – A. V. Kojelavičius jį taip vadina) apie 1260 metus atsisakė tos nelemtos katalikiškos karūnos, tačiau klaidų ištaisyti nebepajėgė, kad ir kiek stengėsi. Taip Mindaugas ne suvienijo baltus, bet juos suskaldė.

Istorija jau karpė laiką ir rėdė įvykius nenaudinga baltams-sarmatams linkme. 

Teigiamiausi ir pragmatiškiausi (išmintingiausi) to laikotarpio žmonės buvo prūsas Herkus Manteminas (Mantas), aukštaitis Daumantas ir Žemaičių kunigaikštis Treniota.

Žodžiu, Mindaugo politinis „genijus“ Lietuvą įkišo politinėn-karinėn „skylėn“. Po Mindaugo „valdymo“ Lietuvą teko gaivinti beveik 200 metų. Vytenis pradėjo, Gediminas baigė taisyti didžiausią dalį Mindaugo klaidų, o Vytautas su Jogaila Žalgirio mūšyje užbaigė taisyti kitas Mindaugo klaidas. Nors, kita vertus, politinis krikščionybės-katalikybės priėmimas buvo galutinis Sarmatijos sunaikinimas, pralaimėjimas.

Tad jei ne Mindaugas, vidurio Europoje turėtume unikalią baltišką, tiksliau Sarmatišką valstybę, susidedančią ne tik iš neruvių, prūsų, kuršių ir jotvingių, bet ir išlaikiusią vieną iš seniausių pasaulėžiūrų pasaulyje.

– Pasaulio istorija, ko gero, laukia savo „perrašymo“: visa civilizacija – ne iš Egipto…

– Visa, taip vadinama, indo-europiečių kultūra gimė Sarmatijos žemėse tarp Ūksinės (Juodosios) jūros ir Sarmatų (Baltijos jūra) vandenyno. Būtent šiose žemėse apie 6000–5600 pr. Kr. užgimusi M. Gimbutienės taip vadinama amforų kultūra ir yra ta pati istorinė Sarmatija. Žymiai vėliau (maždaug po 3000 metų) jos pasaulėžiūros ir mokslinių-technologinių pasiekimų dėka išaugo Egipto, šumerų, graikų ir net Romos civilizacijos. 

– Be istorijos, domiesi ir mitologija…

– Kol kas dar tik renku visokius pavyzdžius ir laikui bėgant išleisiu atskirą knygą. Tačiau viena iš domės sričių yra lietuviškos (sarmatiškos) raudos, savotiškas atitikmuo Tibeto ir Egipto mirusiųjų knygoms, kur aprašoma, kaip teisingai išlydėti paskutinėn kelionėn mirštantį žmogų ir ką jis patiria Anapus.

– Dėkoju už pokalbį.

Laima GRIGAITYTĖ

Asmeninio albumo nuotraukos.

Aivaras Citronas į Lietuvos istoriją pažvelgė visai kitaip. lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

 

Komentaras “Aivaras Citronas: „Lietuva buvo išLIETa vasarą, per Rasas!“, arba kitoks požiūris į mūsų šalies istoriją

  1. Rašote „Vasario 16 – oji, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena…“
    O kodėl ne „Lietuvos Laisvės atkūrimo diena“? Nuo to ir reikia pradėti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite