Pagrindinis > Žmonės > Migrantai > Aistė Štūrė: „Į Lietuvą grįžtame retai, dažniausiai – aplankyti kapelių, kurių kasmet vis daugėja…“

Aistė Štūrė: „Į Lietuvą grįžtame retai, dažniausiai – aplankyti kapelių, kurių kasmet vis daugėja…“

 

Kaip tas mitinis graikų Odisėjas: ne vieną dešimtį klajojęs, kol galiausiai sugrįžo praraston Itakėn… Argi ne tokia ir daugelio emigrantų dalia? Palikti savo gimtąją šalį ir… grįžti. Kada nors… „Kada išplauksi praraston Itakėn,/ – rašė graikų poetas Konstantinas Kavafis eilėraštyje „Itakė“ visiems, „žaidžiantiems gyvenimą-kelionę“, – prašyk dievų, kad kelias būtų ilgas,/ klaidus ir pilnas paslapčių.“ Tas „ilgas kelias“ vieniems būna keli mėnesiai, kitiems – metai ar net dešimtmečiai…

„Mes gyvename Londono priemiestyje, labai gražioje ramioje vietoje, prie miško, nuomojame 4 kambarių namą. Pirkti būsto nesiryžtame, nes vis dar širdies gilumoje manome, kad grįšime senatvei į Lietuvą, kai vaikai bus visiškai savarankiški“, – sako buvusi marijampolietė Aistė ŠTŪRĖ, Anglijoje su šeima – vyru Dariumi, dukra Ugne ir sūnumi Joriu – gyvenanti jau daugiau nei dešimt metų. Štūrų šeimą galima būtų vadinti labai sėkmingais emigrantais: šiandien jie ne tik garantuoti dėl duonos kąsnio, bet netgi svetimoje šalyje sukūrę sėkmingus savo verslus, tad apie grįžimą į Lietuvą jie net nekalba: dabar jų namai ten, ten savo ateitį jau planuoja ir jų vaikai. Ir tik širdies gilumoje, kaip minėta pradžioje, saugiai tūno mintis – kada nors: kai vaikai susikurs savo gyvenimus, kai išbandys viską, ką galima išbandyti (patirties jau sukaupę nemažai – net ir romanui medžiagos pakaktų), kai pasieks viską, ką gali pasiekti, tada, arba, kaip Aistė sako, bus seni, žili…

„Klajonės“ – nuo pat gimimo

„Mano tėvai, lituanistai, manęs laukėsi studijuodami tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto paskutiniame kurse, – pradeda savo „gyvenimo-kelionės“ pasakojimą Aistė. – Vieną savaitgalį grįžo namo pas mano mamos tėvus į Marijampolę, kaip ir visi studentai, pasiimti bulvių, lašinių, kiaušinių bei apsiskalbti, nes Vilniuje jie gyveno bendrabutyje (skalbimo mašinų tada dar nebuvo, o jei ir buvo, mano tėvai neturėjo). Mama paskalbė rankomis penktadienio vakare, o šeštadienį gimiau aš. Taigi mano gimimo vieta yra Marijampolė (dar pora dienų, ir būčiau gimusi Vilniuje). Kadangi gimiau gruodžio 11 dieną, mama pasiliko su manimi iki sausio sesijos, o tada likau su močiute ir seneliu. Tėvai grįždavo savaitgaliais. Žodžiu, gyvenau pas mane dievinančius senelius iki 8 mėnesių amžiaus, kol tėvai, baigę mokslus ir gavę paskyrimus dirbti mokykloje Kaune, mane pasiėmė. O ten mane popino tėčio močiutė, mano prosenelė, amžinatilsį senelio J. Kvederaičio mama“.

 „Mano sesuo jaunesnė už mane metais ir dešimčia mėnesių, tad greitai turėjau ką paterorizuoti, – dėsto vaikystės prisiminimus Aistė. – Tėtis visada visiems gyrėsi, kad kol mano mama buvo gimdymo namuose su sesute, jis mane išmokė eilėraštį, kurį padeklamavau mamai grižus iš ligoninės: „Tupi senis ąžuole, o bobutė – uosy, klausia senis pas bobutę, kada barščių duosi?“ Į vaikų darželį nėjau, bet penkerių metų būdama pradėjau lankyti mokyklą, kurioje dirbo mano tėvai, nes jie susirūpino, kad vėliau gali būti problemų, nes aš jau mokėjau skaityti ir rašyti. Panašiai ir buvo, nes pirmus porą metų aš nieko neveikiau mokykloje: vaikai mokėsi pažinti raides, o aš sėdėjau ir išdykavau, trukdžiau kitiems mokytis, nes pati skaityti išmokau būdama 3,5 metukų. Deja, po poros metų jie mane pasivijo ir ėmė lenkti, o aš ir toliau išdykavau ir nieko neveikiau. Kai pamačiau, kad mano pažymių knygelėje kaupiasi dvejetai, o ne penketai, kaip buvau įpratusi, susigriebiau, nes ambicijos neleido vilktis uodegoje. Bet reikėjo „perlaužti“ save, ir tai nebuvo lengva dar mažam vaikui, kuris iki tol manėsi esantis pats protingiausias“.

„Mano tėvai skyrėsi du kartus, po pirmų oficialių skyrybų praėjus metams, vėl apsivedė, – pasakoja Aistė toliau. – Kaune pakeičiau tris mokyklas. Kiekvieną kartą – nauji draugai, naujos patirtys ir… senų draugų ilgesys. Kai baigiau devynias klases, mama mus su seserim išsivežė į Marijampolę, nes ten gyveno jos tėvai ir seserys. Ten baigiau paskutines tris klases. Persikraustymas iš Kauno man buvo šokas. Pirmais mėnesiais išeidavau į mokyklą, bet nueidavau į autobusų stotį ir važiuodavau autobusu i Kauną. Ten slampinėdavau apie savo seną mokyklą ir verkdavau… Tačiau po kelių mėnesių atsigavau emociškai, padėjo tai, kad susiradau daug gerų draugų… Ir mokytojai palaikė… Chemijos mokytojas dėstė dar mano tėčiui, o aš iš pasiutimo jam nenusileisdavau, jis vis lygindavo mane su juo!

Kaip aš sugebėjau baigti tokiais gerais balais vidurinę mokyklą (beveik vienais dešimtukais) – neįsivaizduoju. Mat gruodį man suėjo 15 metų, o balandžio mėnesį aš pradėjau draugauti su savo būsimu vyru“.

Ankstyvos vedybos ir… pirmoji emigracija

„Pirmoji meilė smeigė kaip perkūnas, – atvirauja Aistė. – Visą laiką praleisdavau su juo, jis mane netgi iš mokyklos pasiimdavo. Mane turbūt išgelbėjo labai gera atmintis, per pamokas aš klausydavau, girdėdavau ir atsimindavau, o rašto darbus atlikdavau per pertraukas. Ne pavyzdys šiuolaikiniam jaunimui, jokiu būdu tegu nebando to pakartoti patys!“

Na, bet per stojamuosius į Vilniaus universiteto Kauno humanitarinį fakultetą studijuoti lietuvių kalbos Aistė gavo visus „dešimtukus“, tad be vargo tapo studente.

„Mes susituokėme, kai baigiau antrą kursą, – pasakoja Aistė. – Dukra gimė, kai man buvo 19 metų. Pasiėmiau akademines atostogas, nes mano mama jau gyveno Londone, o močiutė padėjo tetai auginti mano pusbrolius, mažiausias tuomet buvo tik 10 mėnesiu – negalėjau jai dar vieno kūdikio užkrauti.

Tačiau kitais metais vėl grįžau studijuoti, Ugnei buvo 9 mėnesiai, ir mes su vyru dalijomės jos priežiūra: aš keliuosi šeštą ryto, 7 val. autobusas į Kauną, po paskaitų grįžtu apie 17 val., jis eina į darbą, dirba iki dviejų nakties, grįžta, pamiega, nuo šešių ryto perima estafetę…

Marijampolė – automobilių miestas. Mano vyras nuo vaikystės dirbo mechaniku pas savo tėtį. Prasidėjus bumui pirkti mašinas Vokietijoj ir parduoti Lietuvoj, jis irgi į tai įsitraukė, nes jam reikėjo išlaikyti studentę žmoną ir kūdikį. Viskas sekėsi labai gerai, kol tą lemtingą pavasarį per kelias savaites jam pavogė tris brangius, ką tik iš Vokietijos parvarytus automobilius. Papasakojau mamai, ji sako: „Atvažiuokit į Londoną, užsidirbsit ir vėl atsistosit ant kojų“.

Pirmoji emigracija ir skausmingas savo krašto ilgesys

 Mamos patarimo jauna šeima paklausė, ir 1998 m. liepos 23 d. visi trys jau buvo Londone.

„Iš pradžių buvo tiek įspūdžių, kad jaučiausi euforijoje, – dalijasi savo pirmaisiais įspūdžiais svečioje šalyje Aistė: – indai ir juodaodžiai, apsirengę savo tautiniais rūbais, visi žmonės tokie mandagūs, daug šypsosi…“

Darius gavo darbą trečią dieną po atvykimo, dirbo pagal specialybę – mechaniku autoservise. Aistė darbo ieškojo keturias savaites, kol pagaliau pradėjau dirbti dėvėtų rūbų sandėlyje rūšiuotoja. Mama augino Aistės mažąjį broliuką (jam tuomet buvo 10 mėnesių), dukrai Ugnei buvo pusantrų metukų, tad kas rytą Štūrai veždavo dukrą pas močiutę, o vakare pasiimdavo. Po kelių mėnesių mama išėjo į darbą, teko susikeisti vietomis: Aistė prižiūrėjo dukrą, brolį ir dar tris vaikus (iš visų penkių vyriausiai mergytei buvo 5 metukai).

„Tolimesnė mano „karjera“, – pasakoja Aistė, – kambarinės darbas 5 žvaigždučių viešbutyje, privačių namų valymas, o paskutiniaisiais pirmosios emigracijos metais dirbau Šveicarijos banko darbuotojo šeimoje. Jie buvo italai, nuostabūs žmonės, auginantys tris vaikučius. Mano darbas buvo padėti vaikams adaptuotis mokykloje (jie buvo ką tik perkelti į Angliją, o aš turėjau italų kalbos pagrindus)“.

„Labiausiai kamavo gimtinės ir artimųjų ilgesys… – neslepia Aistė. – Nemoku net apsakyti, kaip… Tiesiog skaudėdavo viduj… Bendravome laiškais, nes ilgą laiką mes net telefono neturėjom, jei būdavo galimybė, važiuodavom į specialius „Call“ centrus. Kai pakeldavo ragelį kas nors iš artimųjų, ypač mano  močiutė, per ašaras ilgai žodžio ištart negalėdavau… O lietuviškos spaudos, o maisto ilgesys… Atrodė, atiduočiau paskutinius marškinius nuo kupros, kad galėčiau užuosti juodos duonos ar lašinių kvapą… Tada nebuvo nė vienos lietuviškus gaminius pardavinėjančios vietos, žinojom tik vieną mažulytę lenkišką parduotuvę Pietų Kensigtone (dvi valandos kelio nuo mūsų namų), į kurią pakaitom su mama važiuodavom prieš Kūčias, nes eilės buvo nežmoniškos, net lauke reikėdavo kelias valandas laukti, o ir tai nežinojai, gausi dar ką nors, ar viskas bus išpirkta. Bet dėl mažos dėžutės silkių, rūkytos dešrytės gabaliuko ir duonos verta buvo. Kartą draugė paštu man atsiuntė juodos duonos kepaliuką, jis keliavo daugiau nei savaitę, bet koks džiaugsmas buvo! Tokios skanios duonos nesu valgiusi! Ir ji, ir tetos siųsdavo lietuviškus žurnalus, kuriuos tiesiog mintinai išmokdavau. Jei kur nors išgirsdavau kalbant lietuviškai, graudulys apimdavo. Tuomet Londone dar nebuvo tiek daug lietuvių, nes įvažiuoti buvo labai sunku, o patekus čia retas kuris galėdavo grįžti atostogų į Lietuvą dėl imigracinio statuso. Tad išgirdę lietuviška žodį, būtinai pakalbėdavome, jei reikėdavo, padėdavome vieni kitiems, buvome kaip kumštis…“

Jauna šeima, grįžusi iš emigracijos, tėvynėje išgyveno vos trejus metus

Taip prabėgo dveji metai. „Kadangi išvykome iš Lietuvos, kai aš baigiau trečią kursą, – pasakoja Aistė, – atėjo apsisprendimo metas: grįžti ar nubraukti studijas, nes mane būtų išbraukę iš studentų sąrašų. Aš apsisprendžiau grįžti“.

A. Štūrė dviese su dukra Ugne į Lietuvą grįžo 2000 m. rugpjūčio pabaigoje (vyras grįžo tų pačių metų spalio pabaigoje, likus trims savaitėms iki sūnaus Jorio gimimo), iškart pradėjo mokytojauti Kaune, mokykloje, kurioje dirbo ir jos tėtis, taip pat baiginėjo lituanistikos studijas (grįžusi iš Anglijos apsistojo tėčio namuose).

„Galėčiau sakyti, kad gimtojo krašto euforija baigėsi labai greitai, – neslepia Aistė. – Įplaukus į Lietuvos vandenis (grįžome keltu iš Vokietijos į Klaipėdą), žiūrėjau į artėjantį krantą ir ašarojau, išlipus norėjosi žemę pabučiuoti…  Buvo nuostabu apkabinti mylimus žmones, džiugino kvapai, garsai… Bet… slėgė pilkuma. Jaučiausi taip, lyg būčiau atsiradusi sename rusiškame juodai baltam kine… Buvau pamiršusi (o gal tiesiog akis atprato) tuos mūsų standartinius penkiaaukščius su baisiomis laiptinėmis, surūgusius žmones, nedraugišką aptarnavimą, kažkokį keistą žmonių pavydą, norą pasirodyti materialiais dalykais, netgi diskriminaciją daugeliu atveju (pvz., dėl aprangos, nes aš nemačiau reikalo pustytis kiekvieną rytą kaip į šventę). Tačiau aš galvojau, kad man visa tai praeis.“

Štūrai tikėjosi, jog vis tik iš gimtojo krašto jau niekur nesitrauks. Juolab, kad netrukus Marijampolėje nusipirko butą ir tikrai kūrėsi su mintimi, kad liks. Aistė pradėjo dirbti Marijampolės „Šaltinio“ vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos mokytoja. „Darbas ten man taip pat labai patiko, – sako ji, – nepaisant to, kad iš karto gavau dvyliktą klasę ruošti baigiamiesiems egzaminams. Aš ir dabar dar bendrauju su daugeliu savo pirmųjų didžiųjų mokinių, jie išsibarstę po visą pasaulį, keletas jų gyvena Londone, susitinkame, bendraujame šeimomis, kitų giminaičiai čia gyvena, o jie, kai atvyksta jų aplankyti, būtinai susitinka su manim. Taip pat esu dėkinga kolegėms, kurios mane, „svieto perėjūnę“, šiltai ir atlaidžiai priėmė, ir daugelis iš jų vis dar mano labai geros draugės.

Nepaisant visko, aš jaučiausi svetima. Man trūko judrumo, net ne judėjimo, nes aš bėgiodavau kaip voverė, vienu metu dirbau dar ir Liudvinavo mokykloje, taip pat lakstydavau pas vaikus, kurie buvo mokomi namie, o kur dar mano du maži vaikai. Bet aš kažkaip pripratau prie didelio miesto, prie žmonių įvairovės ir vis dažniau pagalvodavau, kad noriu… namo. Baigiantis tretiems mūsų gyvenimo Lietuvoje metams, aš vyrui pasakiau: „Nežinau, kaip tu, bet aš važiuoju namo, į Londoną. Kol dar vaikai maži ir gali adaptuotis lengvai (dukra tais metais baigė pirmą klasę), kol dar patys jauni, aš noriu pabandyti dar kartą ten“. Vyras turėjo savo automobilių verslą, jam sekėsi gerai, tačiau jis matė, kad aš nelaiminga…“

„Namo“ – į Londoną

„Po neilgų diskusijų, susikrovėme viską, kas tilpo į mūsų lengvą automobilį, užrakinome butą (jį pardavėme po trejų metų) ir išvažiavome… – pasakoja toliau Aistė. – Išvykome spalio pabaigoje, gruodį dukra jau lankė mokyklą Londone, sūnus – nuo sausio. Aš augau lituanistų ir tikrų Tėvynės patriotų šeimoje, tad draskė prieštaringi jausmai. Ypač gaila buvo atsisveikinti su saviškiais… Tačiau kirbėjo mintis, kad jei ne mums, tai mūsų vaikams, čia bus geresnės perspektyvos. Be to, nebebuvo bendravimo suvaržymų – moderniosios technologijos tai žymiai palengvino… Atvykus vėl reikėjo viską pradėti nuo nulio, bet tai manęs nebaugino. Šuoliavau iš vieno darbo į kitą, vis ieškodama sau nišos. Galiausiai gavau darbą valstybinėje įstaigoje, sėdėdavau visą dieną prie kompiuterio. Tuo pat metu rašiau į lietuvišką leidinį Anglijos lietuviams. Kartą draugų susibūrime susipažinau su pagyvenusiu žmogumi, kuris buvo neseniai atvykęs, nemokėjo anglų kalbos, tačiau bandė vystyti verslą čia. Jam reikėjo pagalbos, ir jis manęs paprašė padėti tvarkyti visus oficialius kompanijos reikalus. Taip pradėjau vakarais dirbti papildomai. Po poros metų kartu su vyru įkūrėme savo kompaniją. Kliūtys – konkurencija. Ne visi konkurentai kovoja garbingomis priemonėmis, teko išgyventi labai nemalonių dalykų… Tačiau ištvėrėme“.

Štūrų vaikai jau dideli. Dukra šią vasarą ruošiasi stoti i universitetą studijuoti psichologiją, jau užpildė paraiškas į šešias vietas. Jos gyvenimas – tik čia. Sūnus mokosi vidurinėje. Čia jau jų namai, jų draugai, jų pirmosios meilės – jų ateitis (bent kol kas).

Šiuo metu Aistė ir Darius Štūrai turi savo verslus: Darius – savo automobilių servisą, o Aistė – paslaugų sektoriaus firmą: padeda įsikurti ir susitvarkyti visus oficialius formalumus naujai atvykstantiems emigrantams. Ir tai, kaip mano, Aistė tikrai – ne pabaiga: moteris su didžiuliu malonumu ir įkvėpimu sukasi virtuvėje, garsėja kaip puiki kulinarė, tad ir jos svajonėse – nuosavo restorano įkūrimas. Kas žino, kada ta svajonė virs konkrečiais planais, o vėliau ir tikrove, bei aišku viena: ryžto ir atkaklumo turintiems žmonėms nėra nieko neįmanomo…

Kai vaikai bus visiškai savarankiški…

„Į Lietuvą grįžtame retai – aplankyti kapelių, kurių kasmet vis daugėja, – Aistė vėl kalba apie gimtąjį kraštą, tik šįkart jau minoriškai. – Senelis, močiutė, kitas senelis, uošvis, o šią vasarą tėtė ir dėdė…  Kas dar jauni ir sveiki, aplanko mus, juolab kad daugelis artimųjų išsibarstę po pasaulį. Labai artimai bendraujame su sesutėmis, broliukais… O čia aš jaučiuosi sava, tikrai nejaučiu emigrantiško diskomforto, niekas manęs nediskriminuoja – čia galbūt požiūrio dalykas. Jei tu ieškosi prasmės kiekvieno žmogaus žvilgsnyje, geste ar žodyje, matysi tai, ko galbūt nėra, nes visi žmonės skirtingi, tuo labiau tokioje multitautiškoje šalyje. Elkis taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi, ir nebus jokių problemų. Turbūt vienas iš esminių dalyku, kas mane laiko čia, – tai vaikų išsilavinimas, perspektyva jiems save realizuoti taip, kaip jie nori ar norės. Ir laisvės pojūtis. Aš čia jaučiuosi laisva ir saugi. Aš sau įrodžiau, kad galiu pasiekti tai, ko tik noriu, gal užtai neturiu baimės jausmo, kas bus ar ko nebus. Ne visada būna lengva, bet… toks tas gyvenimas. Nereikia kovoti su vėjo malūnais, nes visur gerai, kur mūsų nėra, reikia gyventi čia ir dabar, mokėti džiaugtis tuo, ką turi. Reikia ir paverkti. Tai žmogiška.  Nes bet kokiomis aplinkybėmis viskas bus gerai. O kai vaikai išeis iš namų, susikurs sau gyvenimus, sugrįšiu į mažą namelį ant Šešupės kranto ir užmigsiu ten su savo mylimais, kurie jau miega…“

* * *

(…)

Todėl prašyk, kad kelias būtų ilgas (…)

ir mokykis iš tų, kurie pranoksta mus.

Ir visada mąstyk apie Itakę.

Ji – tavo tikslas, kur bebūtum.

Bet įvykių neskubink.

Tegul kelionė trunka daugel metų;

atplauk į tėviškę visai pasenęs,

įgijęs išminties ir patyrimo,

nes ji neduos tau jokio turto.

Itakė dovanojo tau kelionę.

Jei jos nebūtų, nevertėtų plaukti,

bet šiaip Itakė – nežymi sala.

Nors ji skurdi, ji neapgaus.

Kada įgysi išminties ir patyrimo,

tikrai suprasi, kas gi tos Itakės.

/Konstatntinas Kavafis „Itakė“/

Laima GRIGAITYTĖ

Štrūrų asmeninio albumo nuotraukos.

Komentaras “Aistė Štūrė: „Į Lietuvą grįžtame retai, dažniausiai – aplankyti kapelių, kurių kasmet vis daugėja…“

  1. Labai malonūs,šilti,nuoširdūs,draugiški žmogeliukai.Realiai jų nesu sutikus,bet susipažinome ir bendravome internetu.Kuo didžiausios sėkmės.Taip ir toliau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE