Pirmadienis, gruodžio 17, 2018
Pagrindinis > Naujienos > Agnė Uldinskaitė: „Tobulumas gyvena… smulkmenose“

Agnė Uldinskaitė: „Tobulumas gyvena… smulkmenose“

 

Kartais žmogus į savo kelią pašaukiamas po ilgų ieškojimų, klaidžiojimų, o kartais jau nuo pat kūdikystės žino, kur jo vieta, ir tas žinojimas verčia nepaisyti jokių sunkumų, įveikiant visas kliūtis pakeliui į savo pašaukimą. Itin subtiliai, tačiau su nė kiek ne mažesne jėga šaukia žmogų muzika…

…Kol kas jos balsas neskamba didžiosiose rimtosios muzikos salėse, kol kas jai po koncerto neploja atsistojusi tūkstantinė žiūrovų minia, kol kas ji – tik studentė. Bet tik kol kas. Mat stiprus savito tembro balsas, charizma, didžiulė valia leidžia spėti, jog Marijampolė išaugino dar vieną operinio dainavimo žvaigždę, kuri švies, tikėtina, ne tik Lietuvoje.

Taigi susipažinkime: marijampolietė Agnė ULDINSKAITĖ (g. 1992 m.), studentė, kurios balsą, be artimųjų, girdėjo nedaugelis, bet kas girdėjo – įsiminė: vien Agnės atliekama Jurgos arija iš V. Ganelino miuziklo „Velnio nuotaka“ priverčia klausytoją palikti be žado…  

Vaikystės metamorfozės: nuo „popso“ iki… klasikos

Dainuoja Agnė nuo tada, kiek save atsimena. Ankstyviausiuose vaikystės prisiminimuose – šeimos, giminės šventės arba svečiai namuose ir ji, visiškai mažutė, dainuojanti užlipusi ant kėdės, kad visi matytų ir girdėtų… Vos trejų metukų amžiaus sulaukusi, ji jau ima pati eiti „į žmones“ – tėčio nuvesta pradeda lankyti popchorą „Malūnėlis“, vadovaujamą Sigutės Subatkienės. Buvo be galo įdomu: videoklipai, koncertai, festivaliai ir… dainavimas dainavimas dainavimas! Štai taip nepastebimai prabėgo septyneri metai. Būdama dešimties metų amžiaus (!), Agnė jau ryžtasi pokyčiams: pajunta, jog „popsas“ nebetenkina, norisi kažko daugiau, tad mamos vedama beldžiasi į Marijampolės muzikos mokyklos duris. O čia – stresas: stojamieji egzaminai išvakarėse vyko…  Agnutė į ašaras… Vis tik talentingu vaiku patikėta: ji įstojo į chorinio dainavimo bei fortepijono specialybę. Savo klasėje ji buvo viena iš vyresnių, jaudinosi, jog „per sena“, tačiau muzika taip įsuko į savo pasaulį, kad visi nuogąstavimai išnyko lyg dūmas, pūstelėjus vėjeliui.

Dviejuose skirtinguose pasauliuose

Muzikos mokykloje Agnė mokėsi 9 metus, baigė ir chorinio dainavimo, ir fortepijono (iki šiol dėkinga savo mokytojai Astai Širvinskienei) specialybes, dainavo chore „Suvalkija“, vadovaujamame Virginijos Junevičienės. Tai buvo didžiulių atradimų metas: muzikos, balsų harmonijos dalykai atsivėrė naujoje šviesoje, o tai, kad choras atlieka daug sakralinės muzikos, kėlė norą nerti į tikrą gylį. Žinoma, Agnė puikiausiai žino tarp dainininkų gyvą stereotipą: jei esi solistas, geriau nebūti choristu – balsui tai nėra gerai, tačiau ji iš savo patirties teigia, jog choras jai kaip daug davė: ansambliškumo, vieningumo, klausymo, įsiklausymo.

Mokslo metais Marijampolėje Agnė gyveno tarsi dviejuose skirtinguose pasauliuose. Vienas iš jų – užsiėmimai muzikos mokykloje, kur gabi mokinė buvo pastebėta, skatinama, netgi lenkiama siekti geriau. Kitas – Marijonų gimnazija. Čia niekas (net muzikos mokytoja!) nepastebėjo Agnės ypatingų duomenų muzikai, neįvertino jos unikalaus balso (mokyklos bendruomenei ji dainavusi vieną vienintelį kartą – ir tai tik jau būdama abiturientė). Rodos, užteko to, jog mokinė gerai mokosi (baigė su pagyrimu), nors ji tikrai ne pažymiui mokėsi: visi dalykai jai buvo tiesiog įdomūs, o į bendraamžių klausimus, kam jai reikia tiek dėmesio skirti pamokoms, dalykams, kurių galbūt ateityje neprireiks, ji atsakydavo šmaikščiai: „Kad žinočiau atsakymus, kai dalyvausiu žaidime „Kas laimės milijoną!“

Kova dėl… teisės laikyti egzaminą

Agnė savo ateitį siejo tik su muzika, dainavimu, tad vienas iš pasirenkamųjų abitūros egzaminų būtinai turėjo būti susijęs su muzika. Pasirinkimas nedidelis: muzikos arba muzikologijos egzaminas. Žinodama, jog stos į Muzikos akademiją, Agnė nedvejodama pasirinko muzikologiją (šio egzamino sėkmingas išlaikymas jai garantavo 13 papildomų balų stojant, kai tuo tarpu muzikos – tik 3), bet čia ir prasidėjo sunkiai suvokiami dalykai. Pirmiausiai tai, jog muziką Agnei dėsčiusi mokytoja jos neprileido (!) prie egzamino. Agnė nepasidavė: kreipėsi pagalbos ruošiantis muzikologijos egzaminui į Marijampolės kolegijos muzikos dėstytojas, nuoširdžiai padėjo jai ir muzikos mokyklos pedagogai. Tuo pat metu vyko karas ne tik su muziką dėsčiusia mokytoja, bet ir su Marijonų gimnazijos direktoriaus pavaduotoja. Pedagogės nepailsdamos „išsišokėlei“ kalė į galvą, jos pasirinkto egzamino ji neišlaikysianti, primygtinai ragino „ateiti į protą“ (tokio pobūdžio egzaminą tik viena abiturientė mūsų krašte prieš Agnę buvo laikiusi, mat buvo įsigalėjęs stereotipas, jog muzikologiją gali laikyti tik konservatorijas – jos yra tik Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje – baigę abiturientai). Vis tik Agnė, nuo mažens labai užsispyrusi, kupina vidinės jėgos, pasiekė savo: valstybinį muzikologijos egzaminą, vertinamą 6 žmonių (tarp jų – ir jai dėsčiusi mokytoja) komisijos, išlaikė puikiai (buvo įvertinta „dešimtuku“). Jau kitą rugsėjo pirmąją, kai A. Uldinskaitė vertė pirmąjį studijų gyvenimo puslapį, Marijonų gimnazijos mokslo metų pradžios šventės metu buvusi abiturientė buvo pristatyta kaip talentingiausia mokinė, gimnazijos pasididžiavimas, žinoma, nutylint, jog pati gimnazija to talento neįvertino, netgi žlugdė…

Paskui svajonės paukštę

Kaip minėta, Agnė įgyvendino savo svajonę mokytis muzikos, tobulėti dainavimo srityje. Šį dukros sprendimą priėmė ir tėvai, iš pradžių bandę patarti jai rinktis praktiškesnę specialybę. Agnė prisimena: į „Suvalkijos“ choro koncertą, vykusį Marijampolės kultūros centre, ji, tuomet vienuoliktokė, pakvietė ir savo tėvus, nesakiusi jiems, kad „Ave, Marija“ ji ten atliks kaip solistė. Merginos tėvai liko apstulbinti ir po to koncerto ne tik kad nesiūlė dukrai kitos specialybės, bet visapusiškai ją palaikė siekiant svajonės.

2011 m. Agnė pradeda lankyti dvimetes Lietuvos muzikos ir teatro akademijos parengiamąsias dainavimo studijas. 2013 m. ji įstoja į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto muzikos akademiją ir šį rudenį jau pradės lankyti ketvirtąjį studijų kursą, kurį baigusi jau apsigins bakalauro laipsnį.

…Labai daug kas pasikeitė per šiuos kelerius metus. Agnė jaučia, jog ėmė ginti muziką nuo tų, kurie vadina save dainininkais, kompozitoriais – kitaip tariant, šiais dalykais žaidžia. „Reikia gerbti muziką, mylėti ją: gyvenimas – kova, tad reikia ginti mylimus dalykus“, – sako Agnė, kuriai, beje, vieno autoriteto muzikos, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, nėra. Kiekvieno kompozitoriaus kūryboje, anot jos, yra tikrų „perliukų“, kurie keri, o štai kad vieno kūrėjo visi kūriniai patiktų – taip nebūna. Bent Agnei.

Intensyvūs studijų metai be pėdsako nepraeina, ypač žmogui, kuris iš savęs nori išspausti „maksimumą“. Bet organizmas pats praneša, kada laikas stabtelti. Štai pernai Agnė patyrė pervargimą papildomai studijuodama romanų ir italų kalbas: mokėsi italų, prancūzų, ispanų kalbų (Agnė laisvai kalba anglų, italų kalbomis, turi prancūzų, ispanų, vokiečių kalbų pagrindus, šiek tiek moka rusiškai). Visgi sau labai reikli mergina sėkmingai susidorojo su kūno negalavimais – tai įmanoma turint labai stiprią valią ir itin motyvuotą sielą.

Jaunoji solistė labai daug dirba: mat muzikoje (dainavime) kaip ir sporte: turi atiduoti visą save, neskaičiuoti „treniruočių“ valandų. Tiesa, gausiais pasirodymais publikai Agnė dar negali girtis: per metus būna vos 5–7 pasirodymai nedidelei auditorijai, privalomi koncertai kaip egzaminai, o solinio koncerto jaunoji dainininkė dar nėra surengusi. Jai labiau „limpa“ lyrinės partijos (Almirenos arija iš operos „Rinaldo“, Tatjanos arija iš Čaikovskio „Onegino“, Dvoržako „Undinė“, Bize „Leila“ ir jau minėtoji Jurga iš V. Ganelino „Velnio nuotakos“), tačiau ne svetimi ir kiti amplua. Štai Operos studijoje statomoje Mocarto operoje „Visos jos tokios“ Agnei tekęs tarnaitės Despinos vaidmuo. „Įdomu kurti personažą, kuris visiškai skiriasi nuo tavęs, – pasakoja jaunoji solistė. – Despina valiūkiška, vėjavaikiška, visiška priešingybė man, tad vaidmens kūrimas – ir iššūkis, ir atradimai.“ Merginos svajonėse – sudainuoti Pučinio „Toską“, suvaidinti filme, taip pat įgarsinti kokį nors personažą. 

Ateinantys studijų metai vers apsispręsti: o ką toliau daryti? Juolab kad visi bendramoksliai, tarp kurių kai kurie jau dainuoja Kauno valstybiniame chore, apie tai jau rimtai galvoja. Agnė neslepia, jog jos planuose – tolesnės studijos: mokysis magistrantūroje (tiesa, užsienyje), stos ir į doktorantūrą, mat jos tikslas – tapti visiška muzikos profesionale.

O dainuoti? O savo balsu pakerėti minias? Čia Agnė prabyla kaip tikra pragmatikė: „Dainavime, kaip ir sporte, karjera labai greitai baigiasi, tad visada reikia matyti šiek tiek toliau“. Šiuo metu, kaip teigia pati, ji yra ieškojimų kelyje: netgi pati tyrinėja savo balsą, mokosi įsiklausyti į pojūčius, mokosi kiekvieną kūrinį sudainuoti per savo sielos prizmę, atlikti kūrinį kitaip, nei atlieka kitas solistas. Kam to reikia? Mat, anot jos, smulkmenose gyvena tobulumas…

„Gyvenimas visada atveda į tą vietą, kurioje ir turi būti“, – įsitikinusi Agnė, svajojanti ir dainuoti, ir vaidinti operose, tačiau nepaisant jos įgimto talento, ypatingos valios ir darbštumo tikinti, jog visada paskutinis žodis priklauso lemčiai. Tikėkimės, jog įnoringoji Fortūna teiksis jaunąjį talentą išvesti į didžiąsias scenas!  

Laima GRIGAITYTĖ

Nuotraukos iš asmeninio Agnės Uldinskaitės archyvo.

 

7 komentarai(-ų) “Agnė Uldinskaitė: „Tobulumas gyvena… smulkmenose“

  1. Anonimui. O pats kas esi, kad bijai pasirasyti. Atrodo jog tikrai esi niekas, kadangi pavydi zmogui sekmes. Turetu buti geda jaunam zmogui. Mokykis.

  2. Anonimas ir Afrikoj anonimas. Rašyti su klaidom ir žeminti kitus šio žmogaus tikras talentas. Sėkmės, stiprybės. Tu nereali ŠAUNUOLĖ

  3. straipsnis ne apie nieka, ne apie tas pacias nusibodusias musu „zvigzdutes“, o apie zmogu turinti talenta ir siekianti savo tikslo bei svajoniu, didziuojames ir dziaugiames tavimi Agnyte :*

  4. Su charizmatiškaja Agne Uldinskaite teko dažnai matytis,gyveno Kaune,kukliai nuomavosi kambarį, tėvai gyvena Marijampolėje .Nepaprastai inteligentiška,jauki,jautri,simpatiška mergina.Manau jos žvaigždė jau seniai švyti,o tai nėra lengva šioje ašarų padangėje.Tikiuosi Agnė neišvyks į užsienius,iš kur ne visi sugrįžta,o visą savę atiduos Lietuvai…Pagarbiai Arvydas Damijonaitis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.