8 diena (liepos 3 -oji): „Vėžlys geriau kelią pažįsta nei kiškis“
Ankstyvą rytmetį paliekame jaukų Valgos albergą ir vėl – į kelią, ten, kur veda geltonos rodyklės. Beeinant pro eilinį mažą miestelį, mus sustabdo ispanų krašto apsaugos pareigūnai, iš kuprinių ant pečių bei prie kuprinių prikabintų šv. Jokūbo kriauklių (ačiū Antonio!) supratę – piligrimės. Pasirodo, jie kaupia statistinius duomenis, tad ir mūsų klausinėja: pirmiausiai – iš kur esame, kelintą kartą šv. Jokūbo keliu einame, kur pradėjome eiti ir t.t. Apklausa baigiasi įprastu palinkėjimu: „Bon camino!“
Kadangi ėjimas išsimušė iš ritmo, nutariame stabtelti kavos pertraukėlei. Dar anksti – vietinė kavinė, kuri kartu ir – vietinis prekybos centras, mažoje patalpoje talpinantis viską nuo duonos kepaliuko iki vinių saujelės, dar nedirba. Palauksime, nutariame. Prisėdame šalia kitų taip pat kavos ištroškusių piligrimų. Akimirksniu užsimezga pokalbis. Naujieji mūsų pažįstami – portugalų grupelė (dvi skirtingo amžiaus moterys – jauna panelė ir brandaus amžiaus moteris – bei vidutinio amžiaus vyras), į Santjagą pėsčiomis keliaujanti perpus trumpesnį atstumą nei mes (su šia trijule dar ne kartą susitiksime).
Pagaliau kavinę – prekybos centrą atidaro, išgeriame mums paruoštą kavą ir – tolyn…
Mes ir vėl kelyje. Einame ir tik einame…
Ištrauka iš Stefanijos dienoraščio:
„Skambina mano vyras ir klausia:
– Ką veiki?
– Einu…
Geras anekdotas, ar ne? Tautosakos lobynai, ir taškas. Koks klausimas, toks ir atsakymas. Ir ką gali veikti šiame kelyje? Gali eiti, gali mąstyti, gali melstis, gali atgailauti, gali atrasti, gali pažinti, gali susipažinti… Galimybių daug, bet svarbiausia – tu turi eiti. Kad ir kas bebūtų, turi eiti pirmyn. Ten, kur veda geltonos rodyklės. Turi eiti su savim ir į save. Šiandien kely sutikom vyruką iš Japonijos. Jis šiuo keliu eina jau 5-ąjį kartą. Na, matot, šis kelias – kaip infekcija, jis užkrečiamas“.
Kojas vos pavelkame: gelia, skauda, degina. Einame lėtai – labai lėtai. Trumpi stabtelėjimai dažnėja, tačiau poilsio jie nesuteikia: atrodo, visos jėgos baigia apleisti. Šiaip ne taip prieiname Padroną. Didžiulis miesto parkas su įspūdingų platanų alėjomis žada malonų pavėsį. Daug nemąstydamos prisėdame ant pirmo pasitaikiusio suolo po galingu vešliu platanu – milžinu.
Ištrauka iš Laimos dienoraščio:
„Kojų skausmas toks, kad nė atokvėpis jo neišsklaido, tik pastiprina skaudžiu tvinkčiojimu sustojus: rodos, net fiziškai girdi, kaip ritmingai skaudžiai kala kažkur viduje, jau nebūtinai kojose… Bet jau išmokau jį ignoruoti.
Prisėdusios ant suolo, po akimirkos kitos pastebime kažkieno paliktą piligrimo lazdą (matyt, kažkas, čia taip pat prisėdęs, po atokvėpio pakilo ir pamiršo ją pasiimti). Taigi tarsi ta lazda mūsų jau? Stefanija klausiamai žiūri į mane: pasiimti lazdą? (Mes visą kelią einame be lazdų.) „Paliekame, – sakau. – Kažkam jos reikės labiau nei mums“. Ir tikrai. Dar po akimirkos kitos prie mūsų prisiartina vyresnė moteris iš ryte sutiktos portugalų trijulės. Ji paaiškina, jog pamiršo lazdą, nudžiunga ją atgavusi ir pataria mums užsukti į parko gale esančią bažnyčią, kurioje, anot legendos, saugomas akmuo, ant kurio buvo nukirsta šv. Jokūbo galva“.
Bažnyčia, kurią aplankome patartos lazdą pamiršusios portugalės, įspūdinga. Ypač dėmesį patraukia mirties motyvai: vaizduojami mirę kūnai, jau minėtas akmuo – šv. Jokūbo mirties vieta…
Iš Laimos dienoraščio:
„Bažnyčia, kurioje tiek dėmesio skiriama mirčiai, kaip supratau vėliau, išties šlovina gyvenimą. Prasmingą, einantį koja kojon su misija. Tokį, koks buvo šv. Jokūbo gyvenimas: nors jam, kaip apaštalui, rodos, nekaip sekėsi, tačiau jis paliko Kelią, kuriuo kasmet eina tūkstančiai žmonių. Šv. Jokūbo kelio prasmės pervertinti niekaip neįmanoma: stipri Kelio energetika, susitikimas su savimi jame, įžvalgos atperka visus vargus ir kančias (juk išties: gerų, tikrų dalykų lengvai negausi). Taigi šv. Jokūbas savo misiją įvykdė ne 100, o 1000 (galima ir daugiau nulių gale prirašyti ir tai nebus nė kiek padauginta) procentų. O jo mirtis – jo gyvenimo ir misijos įprasminimas. Tai aš „perskaičiau“ Padrono bažnyčioje prie parko…“
Einame toliau. Koja už kojos, tačiau vis į priekį. Diena persimeta į antrą pusę, bet vėlyvas vakaras, iki kurio paprastai einame, dar toli, kai kelio rodyklė praneša, jog iki Santjago de Kompostelos belikę vos 14 kilometrų. Svarstome neilgai: mes turime pakankamai laiko į Santjagą įžengti rytoj, o kaip tik priešais – jaukus albergas. Taigi šiandien kelionę baigiame. Tame pačiame alberge apsistoja ir vokiečiai, su kuriais susitikome, o ryte išsiskyrėme Valgoje, ir jau minėta portugalų trijulė.
Iš Stefanijos dienoraščio:
„Visą dieną lėtai šliaužėme, kol vakarop priėjom albergą, įsikūrusį sename, paslaptimi alsuojančiame name. Jauku, ramu, piligrimų nedaug (nakvynės kaina – 12 eurų asmeniui). Laimos kojos sutinusios, padai pūslėti, mano – nė vienos pūslės! Kažkoks stebuklas! Skauda tik šiaip, be to, nudegiau blauzdas.
Pavakarieniavom karališkai, dabar geriam karališką vyną. Kartu su mumis jau pažįstama vokiečių šeima. Gražu žiūrėt: abu žili, o dar turi apie ką kalbėt? Keista ir gražu. Net graudu kaip gražu.
Albergo šeimininkas, jaunas vaikinukas, puikiai kalba ir vokiškai, ir angliškai. Kalbame. Jis pasakoja apie Šiaurės Ispaniją, apie lietų, sniegą. Su tokia meile pasakoja, net graudu darosi…
Gal pavyks atsispausdinti lėktuvo bilietus? Taip. Pavyko.
Kelio liko tik 14 kilometrų. Rytoj būsim Santjage. Rytoj išvysim didingąją katedrą, rytoj pasieksim savo kelionės tikslą. Rytoj aš dar eisiu… O ką darysiu poryt? Kas man rodys kelią, kai geltonos rodyklės baigsis?“
Iš Laimos dienoraščio:
„Vėžlys geriau kelią pažįsta nei kiškis“, – tokia patarlė ispaniškai buvo parašyta ant kriauklės, kuriomis mus apdovanojo vienos pakelės kavinukės barmenas. Kitaip tariant, lėčiau eisi – daugiau išmoksi, pažinsi, sužinosi. Kokia išmintis! Mes einame lėtai, labai lėtai, tačiau mūsų suvokimo pasaulis plečiasi daug didesniu greičiu nei kiškio šuolis. Ačiū šiam nuostabiajam Keliui…“
(Bus daugiau)
Laima GRIGAITYTĖ
Stefanija NAVICKIENĖ
Asmeninio albumo nuotraukos.
Šaunioji vokiečių pora.
Mes vėl kelyje...
Praeiname bažnyčią, kurios šventoriuje - kapinės.
Praeiname bažnyčią, kurios šventoriuje - kapinės.
Padrono bažnyčia prie parko.
Padrono bažnyčios prie parko viduje.
Padrono bažnyčios prie parko viduje. Šv. Jokūbo skulptūra.
Padrono bažnyčios prie parko viduje.
Padrono bažnyčios prie parko viduje. Akmuo, ant kurio, pasak legendos, buvo nukirsta šv. Jokūbo galva.
Albergas, kuriame apsistojame prieš įžengdamos į Santjagą de Kompostelą.
Albergo viduje.
