Pagrindinis > Toli - arti > Kelionės > 242 kilometrai pėsčiomis švento Jokūbo keliu (Tęsinys)

242 kilometrai pėsčiomis švento Jokūbo keliu (Tęsinys)

7 diena (liepos 2-oji): …kuprinė visai baigia prie žemės prilenkt – kaip dažną iš mūsų prilenkia gyvenimas

„Sterilųjį“ albergą paliekame vos prašvitus. Geltonų rodyklių kelyje iškart palengvėja, apima pažįstamas jaukumo jausmas: jau kelias – mūsų namai… Žingsnis po žingsnio, ir už nugaros lieka Pontevedra, geltonos rodyklės puikuojasi ant miestelių, kaimų akmeninių sienų, stulpų.

 O štai ir Mos sutikta portugalų maldininkų grupelė. Pasisveikiname lyg seni bičiuliai, persimetame keliais žodžiais, pasidalijame šypsenomis ir – aplenkiame juos. Netoli tenueiname, kai išgirstame, jog mus šaukia. Atsigręžiame – taip, mūsų portugalai. Jie moja sugrįžti. Paklūstame. Visa grupelė sustojusi prie kaimo puošmenos – šv. Jokūbo paveikslo. Vos mums prisiartinus, nuskamba prašymas: sukalbėti maldą „Sveika, Marija“ savo gimtąja kalba – lietuviškai. Mums garsiai tariant maldos žodžius, portugalai pagarbiai tyli. Kai baigiame, kreipiasi angliškai į mus. „Dabar – mes“, – sako. „Sveika, Marija“ skamba jau portugališkai, dabar mes pagarbiai tylime…  

Ištrauka iš Stefanijos dienoraščio:

„Šiandien meldėmės kartu su portugalų grupele: jie portugališkai ,,Ave, Marija“, mes – ,,Sveika, Marija“. Lietuviškai. Iš visos širdies. Taip, kaip mus tėvai mokė. Akimirką apėmė keistas palaimos jausmas: tarsi pats dangus būtų prasivėręs, tarsi ištiesta nematoma ranka ir besišypsantys angelai būtų laiminę visus, pasiryžusius pasiekti savosios kelionės tikslą. Iš karto lengviau pasidarė, atsirado jėgų.“

Maldos galia keletą kilometrų neša kaip ant sparnų, o paskui jau įprastas kelio ritmas su nuovargio, kojų skausmų prieskoniais. Einant mišku ir sustojus prie sraunios akmenuotos upės atsikvėpti, mus paveja keturi dviratininkai. Ilsimės dabar jau šešiese. Įsikalbame. Jie – šeima iš Švedijos (tėvai su 8 ir 10 metų sūnumis), dviračiais į Santjagą de Kompostelą keliaujantys iš Porto kaip ir mes. Šiam žygiui „įkvėpė“ šeimos „galva“, dviračiu į Santjagą numynęs vadinamuoju prancūziškuoju keliu daugiau nei 900 kilometrų! Deja, vaikams tėčio idėja, numynus daugiau kaip šimtą kilometrų ir dar nepasiekus kelionės tikslo, atrodė visiškai niekam tikusi. „Tai jiems pačios blogiausios atostogos“, – juokdamasi kalbėjo vaikų mama, visiškai nesigailėdama vis besiskundžiančių savo atžalų.

Trumpas atokvėpis baigiasi, įprastas atsisveikinimas su palinkėjimu „Bon camino!“ – ir vėl į kelią. Švedai, sėdę ant dviračių, mus palieka su mūsų kažkodėl vis sunkėjančiomis kuprinėmis ir skaudančiomis kojomis.  

Iš Stefanijos dienoraščio:

„Na, ką gi – iš BON CAMINO jau liko tik CAMINO. Sunku, skauda kojas, jos degte dega, bet einu, šypsausi, mėgaujuosi kiekviena akimirka.

PŪSLIŲ – NĖ VIENOS! Ecco ir Ispanijoj yra Ecco. Protingas pasirinkimas. O kuprinė (kad ją kur galas, rodos, tokia sunki nebuvo!) – visai baigia prie žemės prilenkt – kaip dažną iš mūsų prilenkia gyvenimas“.

Diena sparčiai eina į vakarą. Kavos pertraukėlei sustojame kaimo kavinukėje, kurioje mes – vienintelės lankytojos. Miela senutė, stovinti už baro, išverda puikią kavą ir prisėda prie mūsų pakalbėti. Ji nė žodžio nesupranta angliškai, tačiau to ir nereikia: greitakalbe ispaniškai ji ne tik papasakoja viską, ką žino apie Kelią, bet išdėsto ir visą savo gyvenimą (gal dar geriau, kad klausytojos nekalba tavo kalba – tam jos ir yra klausytojos!). Mums išeinant, kavinės šeimininkė palinki savo kalba gero kelio ir palydi labai nuoširdžia globėjiška šypsena.    

Temstant šiaip ne taip pasiekiame Valgos albergą – naują, gražų, jaukų. Pasitinka mus prie albergo ant akmens sėdintis pavargęs piligrimas, skaičiuojantis savąsias pūsles. Nerealiai gera skulptūra. Visame alberge – mes keturiese: vokiečių iš Ulmo šeima ir mes. Šv. Jokūbo keliu šis vokietis keliauja jau aštuntą kartą, žmona – ketvirtą. Puikūs žmonės. Pabendraujam, išsimaudom ir krentam į lovą, nes rytą – vėl kelias. Nedaug to kelio jau teliko… Jau labai nedaug…

 Iš Stefanijos dienoraščio:

„Iki Santjago – tik 40 km. Negaliu patikėti: nuėjom per 200 kilometrų! Ačiū Dievui ir visiems kelyje sutiktiems piligrimams, kurie dalijosi su mumis savo energija, ryžtu, ramybe, tikėjimu ir viltimi.

Kur dabar ta panelė iš Vokietijos? Dievuliau tu mano, jau antrąją kelionės dieną – pūslėtos kojos. Bet laiminga. O kur Eduardas iš Venesuelos? Dievas duos, nueis jie savo KELIĄ. Sunkiai, bet nueis.

Ir aš nueisiu. Gal rytojaus vakarą išvysiu Santjago katedros bokštus. Išvysiu. Neabejoju. Ir ačiū už tai, ką leidai man patirti. Ačiū už KELIO pamokas.“

(Bus daugiau)

Laima GRIGAITYTĖ

Stefanija NAVICKIENĖ

Asmeninio albumo nuotraukos.

Komentaras “242 kilometrai pėsčiomis švento Jokūbo keliu (Tęsinys)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.