Pagrindinis > Žmonės > Pomėgis > 2013-ieji – Žalčio metai!

2013-ieji – Žalčio metai!

 

Ji – ne Eglė ir ne karalienė, tačiau žalčiai jai labai svarbūs. Aštuoniolikmetė Gabrielė Budrevičiūtė, Pilviškių Santakos gimnazijos abiturientė, gyvenanti Ramoniškių kaime (Vilkaviškio r.), įsitikinusi, kad šie šaltakraujai ateinančiais, Gyvatės, metais (pagal kinų horoskopą) turėtų atnešti sėkmę ne vien jai. Juk žaltys – slidus, blizgus, gražiausiais raštais išmargintas (vadinasi, gyvenimas ateinančiaisiais būsiąs spalvingas, harmoningas, o visos negandos praslysiančios pro šalį), be to, neleidžiantis mirtinų nuodų, tad ateinantieji ir saugūs būsią. Žinoma, šios prognozės visai nerūpi dviem kukurūziniams žalčiams, kurie daugiau nei metus yra Gabrielės augintiniai. Tiesa, tokie augintiniai nėra tarp populiariausiųjų (žaltys – ne kačiukas, nepamurks tau, atsidėkodamas už paglostymą), bet veterinariją ketinančiai studijuoti merginai jie labai mieli, o jų priežiūra ir gyvenimo stebėjimas suteikia įdomių atradimų.

„Manieji – emigrantų žalčiai“

Šaltakraujai gyvūnai Gabrielę, tikrą gamtos vaiką, domino jau senokai. Dar prieš įsigydama pirmąjį žaltį, ji gilinosi ir į jų, ypač žalčių, priežiūros ypatumus, kol galiausiai ryžosi. Pagal skelbimą susirado emigruoti iš Lietuvos susiruošusį žmogų, parduodantį kukurūzinį žaltį, susitarė – ir sandoris įvyko. Pirmasis šaltakraujis į Gabrielės namus atriedėjo autobusu iš Klaipėdos, supakuotas kaip kalėdinė dovanėlė. Naujasis gyventojas buvo įkurdintas tam skirtame terariume, šeimininkė išties puikiai juo rūpinosi, o po kelių mėnesių jam net ir draugiją surado. Interneto forume apie egzotinius gyvūnus dalyvaujanti Gabrielė sulaukė pasiūlymo iš taip pat Lietuvą paliekančio žmogaus priglausti kukurūzinį žaltį, mat į užsienį išvykstantis žalčio savininkas nenorįs savo augintinio nei parduoti, nei palikti bet kam – norįs jį padovanoti tam, kas iš tikrųjų nuoširdžiai gyvūnu rūpinsis. Tokiu būdu terariume apsigyveno jau du žalčiai – abu „emigrantai“.

Žalčių poros dramos

Žalčiai vienas kitą priėmė labai draugiškai, o to priežastį Gabrielė sužinojo tik po pusmečio. Tiesiog jos akyse dėjosi reginys, kokio taip lengvai nepamatysi. Vienas iš žalčių (jau reikia vartoti moterišką giminę!) dėjo kiaušinius. Šį procesą atidžiai stebėjo ir kitas žaltys – patinėlis: kaip tikras vyras per savo moters gimdymą, pasirengęs apginti, padėti. Tik tuomet Gabrielė susivokė, kad jos žalčiai – porelė (žalčio lyties patikrinimas – labai sudėtingas ir ypatingo tikslumo reikalaujantis procesas, kuriam mergina nesiryžo bijodama augintiniams pakenkti). Kaip toje pasakoje – daug keliavo, kol vienas kitą surado ir susimylėjo, o susimylėję ir giminę pratęsti ketino. Deja, nesėkmingai. Gabrielė suskaičiavo net 34 žaltienės padėtus kiaušinėlius, tačiau jų nepavyko inkubuoti, tad žalčiukų taip pat nepavyko sulaukti. Gal kada nors vėliau? Gal, juokauja Gabrielė, jeigu tarp porelės neperbėgs „juoda katė“. Toks pastebėjimas – ne be pagrindo. Mat kartą, apžiūrėjusi terariumą, mergina pastebėjo, kad dingęs patinėlis. Kažkokiu būdu jis paspruko iš savo gyvenamojo būsto ir dingo lyg į vandenį – visi ieškojimai buvo bevaisiai, mintyse jau ir atsisveikino su juo. Praėjus mėnesiui pabėgėlį Gabrielė aptiko ramiai tūnantį ant… spintos ir sugrąžino atgal į terariumą. Patelė pražuvėlį priėmė labai džiugiai. Žalčių šeimininkė prisimena: iškart po patinėlio dingimo patelė po terariumą blaškėsi kaip nesava. Išvada (lyg juokais, lyg rimtai) paprasta: žalčio pabėgimas – šeimyninio konflikto pasekmė…

„Gyvūnai – kažkas tokio…“

G. Budrevičiūtė ne vien žalčiams skiria savo dėmesį. Augina ji ir tarantulą, šunį, net keturiuose akvariumuose – dekoratyvines žuvytes, ateityje svajoja auginti ir gyvates, o šiuo metu labai norėtų turėti ožką, ponį ir žirgą. Štai toks būsimosios veterinarijos gydytojos polinkis! „Gyvūnai – kažkas tokio…“ – sako ji, apskritai didžiausią prioritetą skirdama gamtai: nereikia jai esą nei menų, nei architektūros, sukurtos žmogaus rankomis, mat gamtos menas esąs pats tobuliausias. Tad skirdama prioritetą ne miesto, o kaimo gyvenimui, kuriame gerokai mažiau civilizacijos triukšmo, daugiau tikro gamtos ir žmogaus ryšio, Gabrielė savo ateitį mato būtent tokioje aplinkoje. Tiesa, dar laukia studijos, gyvenimas mieste, tačiau visa tai – tik kelias į tikslą. Optimistė iš prigimties Gabrielė labai pozityviai žvelgia ir į ateinančius metus. Tik, pasak merginos, juos derėtų vadinti Žalčio metais (lietuviškiau būtų!). 2013-ieji, įsitikinusi būsima veterinarė, būsią laimingi visiems!

Laima GRIGAITYTĖ

Nr. 4, 2012 m. gruodžio 29–2013 m. sausio 4 d.

Komentaras “2013-ieji – Žalčio metai!

Komentuoti: Antanas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite