Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > 1926 m. rinkimai į Respublikos Seimą bei 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo priežastys

1926 m. rinkimai į Respublikos Seimą bei 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo priežastys

 

Siūlome dar vieną ištrauką iš spaudai rengiamų LR Prezidento Kazio Griniaus (1866–1950) atsiminimų.

* * *

„(…) 1926 m. rinkimai į Seimą išėjo krikščionių demokratų nenaudai, pirmą kartą jie pasiliko mažumoj. Kiek atsimenu, liaudininkai buvo gavę bene 22 atstovus, socialdemokratai 15, klaipėdiečiai ir vokiečiai 5 ar 6 (visi vokiečių nacionalistų orientacijos), žydai 3 ir lenkai 3, 1 rusas, o krikščionių tik 30. Dar tautininkai 3 ir 2 iš ūkininkų partijos. Iš viso – 110. Ar tikrai tiek Seimo atstovų buvo, nežinau. (…)

Lygint su 1920 m. rinkimais, kai 112 atstovų krikščionims buvo tekę 57 atstovų vietos, šįkart pasireiškė krikščionių bloko smukimas. (…)

Krikščionys padaryti  bloką su kokia kita grupe ar su keletu jų nepanorėjo, nors galima buvo atnaujint 1920 m. kombinaciją, t.y. krikščionių ir liaudininkų susijungimą. Krikščionių įnirtimas to padaryti neleido ir tokios iniciatyvos jie net nebandė imtis. Tada pozicija Seime būtų galėjusi turėt apie 75 % atstovų savo pusėje. Reikėjo valdžiai sudaryt imtis liaudininkams su socialdemokratais, pakvietus talkon dar tautines mažumas. Pasidarė dauguma, bet labai menka ir raiba. Aš, rodos, 57 visų Seimo narių balsais buvau išrinktas Respublikos Prezidentu, o advokatas  Mykolas Sleževičius sudarė ministerių kabinetą tokio sąstato:1) M. Sleževičius – pirmininkas ir užsienių reikalų, taip pat ir teisingumo ministeris, 2) A. Rimka – finansų ministeris, 3) pulk. teisininkas Jz. Papečkis – krašto apsaugos ministeris, 4) advokatas Vl. Požėla – vidaus reikalų ministeris, 5) prof. V. Čepinskis – švietimo ministeris, 6) inž. Tomaševičius – susisiekimo ministeris, 7) valstybės kontrolierius, rodos, buvo Justinas Zubrickas ar inž. Jon. Mašiotas.

Dar rinkimams nepasibaigus, liaudininkų ir tautininkų rinkimų komitetų susirinkimuose, kur iš tautininkų paprastai dalyvaudavo Fledžinskis ir A.Voldemaras, būdavo iš šio vyro prasitarimų, ar nevertėtų su kariuomenės pagalba nustumti į pašalį krikščionių valdžią ir paimt valdymą į tų dviejų partijų rankas. Reikia pasakyt, kad tų rinkimų kampanijoj liaudininkai ir tautininkai buvo susiblokavę. Taigi tuose pasikalbėjimuose rinkimų reikalais kartą A.Voldemaras buvo paklausęs, ar tasai tų dviejų partijų susiartinimas tęsis tik rinkimų metu, ar gal galės būt prailgintas ir po rinkimų. M. Sleževičius tada buvo pareiškęs, jog padarytas susiblokavimas yra tik rinkimams sukurtas, o apie ateities kombinacijas bus galima,  jeigu reikalas išeis, pagalvoti paskui. Taip pat apie perversmą su kariuomenės pagalba liaudininkai net kalbėt nenorėjo, nes įvelt kariuomenę į politiką tos partijos principai neleidžia. Juo labiau tai neleistina, nes iš to gali iškilti kaimyninis valstybių įsikišimas į Lietuvos Respublikos reikalus. A. Voldemaras ta proga išsitarė, kad iš tikrųjų perversmui dar neatėjęs laikas, ir priėjęs prie kabančio M. Sleževičiaus kabineto sienoj barometro pabarškino bei papasakojo anekdotą apie provoslavų stebukladarį šventiką Kronštadto Joaną: „Kartą Joanas su savo palydovais buvęs pakviestas į kažkokį didelį maskolių sodžių, kad išprašytų iš Dievo lietaus, nes didelė ilga sausra grasino gyventojams badu. Atvažiavęs stebukladaris su didžiomis pamaldomis nesiskubino, tik pasimelsdavo patylomis seklyčioje. Jau keletas dienų buvo praėję, o didžiųjų pamaldų atvirame ore, su iškilminga eisena Joanas kaip neskelbia, taip neskelbia. Tada įsidrąsinęs vienas iš palydovų, nežemo vardo šventikas priėjęs prie Joano pratarė: „Palaimink mane Tau keletą žodžių pasakyt“. „Sakyk“, – tarė stebukladaris. Palaimintasis sako: „Tėve Joanai, per ilgai jau laukiame su iškilminguoju „molebnu“, žmonės, nusivylę Tavo galybe, ima nerimaut ir abejot Tavim. Reikėtų rytoj padaryt viešąją pamaldinę eiseną ir atlaikyt laukuose molebną, kad Dievas susimylėtų ir duotų lietaus“. Joanas, nieko neatsakydamas, paėmęs už rankos tą drąsuolį šventiką, kuris nepabijojo visų laikomam šventuoju Joanu davinėti patarimus, privedė ji prie barometro ir pabarškinęs pasakė: „Neišmanėli, ar nematai, kad prašyt lietaus dar per anksti, nes barometras giedrą vis teberodo?“ Iš to A. Voldemaro pasielgimo matyt, kad perversmas buvo jau sugalvotas nuo seniau, tik ne laikas jį buvo pradėti.

Tautininkai matė, kad demokratiniu būdu jie prie valdžios neprieis. Ir iš tikro jie tik susiblokavę su liaudininkais buvo 1926 m. susimedžioję 3 atstovus iš 110. Rudenį 1926 m. jie buvo surengę gatvėse priešvaldinę eiseną, minia ėjo ir dainavo, bet Kauno policijos vadas,  Požėlos pastatytas „prūsas“ Pfeiferis, su policija tą eiseną lengvai išsklaidę. Neatsimenu, ar eisenos dalyviai buvo iškėlę kokius nors politinius M. Sleževičiaus reikalavimus, ar ne. Rodos, kad iš eisenos buvo matyt tik nepasitenkinimas esama valdžia. Po to, bene spalio 9 d., kai būdavo minimas 1920 m. mūsų Vilniaus praradimas ar kariuomenės šventės proga 23. XI., Kauno karo muziejaus sode man teko kalbėt, kaipo valstybės galvai, ir parodyt mūsų kariuomenės nuopelnus ir ūgį, buvo viešai prabilęs ir A. Smetona. Jisai tiktai nusiskundė, kad policija, bevaikydama neleistinos eisenos dalyvius, buvo įsibrovusi į tą vietą, kuri kiekvienam lietuviui turi būti šventa. „Nelieskime mes nors to sodelio, nes tai yra tautos šventovė, mūsų didvyrių panteonas“, – graudeno klausytojus A. Smetona. Apie susitarimą dėl valdžios sudarymo su liaudininkais tautininkai daugiau nebeužsiminė, nes ir prasmės nebuvo – per maža buvo iš jų liaudininkams pagalba Seime.

Norėdamas išaiškint 1926 m. XII. 17 d. perversmo genezę, aš atskleisiu iš eilės visus elementus, kurių veikimas turėjo tame įvyky reikšmės.

Jautėsi krikščionių nepasitenkinimas liaudininkais, kaipo nepraktikuojančiais katalikais arba bedieviais. Kunigai nuo „Aušros“–senojo „Varpo“ laikų buvo jaunąja inteligentija nepatenkinti, nes ji prisigėrusi laisvės ir pozityvizmo idėjų, buvo atsisakiusi aklai klausytis kunigų. Prieš pačią katalikų tikybą lietuviai „bedieviai“, bent varpininkai, atvirai nekariavo. Net krikščioniški istorikai varpininkams tokio priekaišto nedaro. Bet varpininkai ir net aušrininkai buvo nesilaikę senųjų katalikiškų tradicijų, kad geras katalikas neturi teisės viešai kritikuot net ir blogus kunigų pasielgimus, iki vyskupas kunigo nepasmerkė. Varpininkai blogus katalikų darbus peikdavo. Jau kažkur „Atsiminimuose“ minėjau, kad Naumiesty kartą kun. Demikis man prikaišiojo, jog varpininkai nori masonišku būdu (kita pusė pasakytų – jėzuitišku) būdu pasikasti po kunigija. Jau tas nesusipratimas pačioje pradžioje nebuvo ne tik nepašalintas, net ne sušvelnintas, atvirkščiai: dėl kunigijos išdidumo, karingumo, kerštavimų  priešiškumas kasmet augo. Kun. Jz. Tumas su „Tėvynės sargu“ (atsiradęs 1896 m., o sustojo ėjęs 1904 m.) bandė vienijimo politiką varyti, bet kunigijoj neradęs tinkamo pritarimo turėjo nuo tos idėjos nukrypti, o „Tėvynės sargą“ daryti kunigijos sargu. Lietuvių atšalimo nuo katalikų bažnyčios procesas augo, ir Seimų rinkimai tai patvirtina, nors reikia pasakyti, kad 1926 m. Seime bene du liaudininkai buvo davę Seime priesaiką prieš kunigą, t.y. apie 7 % visos tos frakcijos narių. Pačių katalikų tame Seime buvo tik apie kokie 35 %. Tai yra 1883–1926 m. tarpusavio (iš 88 – tik 30 krikščionių bloko) kovos išdava. Jei moterys nebūtų dalyvavusios Seimo rinkimuose, tai tie rezultatai dar blogiau „katalikams“ būtų išėję. Bet 1926 m. mūsų katalikų kunigija labai griežė dantį ant liaudininkų, ir susitaikymas buvo negalimas. Respublikos prezidentu būdamas, aš turėjau pasikalbėjimus su Seimo frakcijos lyderiais atskirai, norėdamas išlyginti nesusipratimus. Nuo krikščioniškojo bloko buvo atėjęs pas mane kun. M. Krupavičius. Paklaustas, ką jis manąs apie nesusipratimų tarp valdžios ir jo atstovaujamo bloko išlyginimą, Krupavičius pareiškė, kad jie visomis jėgomis gins katalikybę, bažnyčios turimas teises ir nuosavybę, bet neužmirš ir lietuvių tautos reikalų. Aš priminiau 1920–1922 m. liaudininkų bendradarbiavimą su krikščionimis, bet Krupavičius ta tema nedaug tepasakė. Aš supratau, kad artimo susitaikymo nėr ko laukt. Krikščionys, matyt, dar manė atsigriebti ir, teisybę reikia jiems pripažinti, nepriklausomybės metais jie yra savo jėgas sustiprinę – prisigamino inteligencijos, sukūrė daug pedagoginio personalo, pristeigė daug naujų parapijų, vadinasi, pridirbo savo idėjų skleidimo (propagandos) punktų, paleido daug savo literatūros šalyje, pakėlė labdaros veiklą, pakilo kunigijos inteligentiškumas, ne be to, kad ir bažnyčios turtingumas nebūtų pakilęs. Bet pasaulinė raida vis tebeina katalikijos nenaudai, ir Bažnyčia savo senojo autoriteto gyventojų akyse nebesusigrąžina. 1926 m. Lietuvos „krikščionių“ vadovybė ieškojo sąjungininkų prieš liaudininkus ir socialdemokratus. Ir rado jų pas tautininkus.

Lietuvos kariuomenės kariai dalinosi į kelias dalis. Karininkai daugiausia buvo tautininkų pusėje, ne taip maža buvo jų tarp krikščionių ir šiek tiek liaudininkų; dar pasitaikydavo ir lenkų, kurie kitose dalyse net vyraudavo. Kariai visai buvo palinkę į kairiąją pusę, nemaža balsų iš jų gaudavo per rinkimus socialdemokratai; buvo ir bolševikų, ypač puskarininkijoj, kuriai malonu būtų buvę užimti karininkų vietas. Nauja prie liaudininkų valdymo kariuomenės vadovybė su Papečkiu ir pulk. K. Škirpa priešaky buvo padariusi nemažų nuolaidų. Norėdama pakelti karininkijos tarnybinį lygį, vadovybė ėmė sistemingai atleidinėt į atsargą netinkamus karininkus. Tarp kitų buvo atleistas ir pulk. Glovackis, kuris  kariuomenėj  turėjo pripažinimo ir buvo neblogas agitatorius. Tai vis kėlė nerimą tarp karininkų, nes jie ėmė laukti, kada vyriausias štabas atleis iš tarnybos į atsargą. Čia tautininkams buvo gera proga kokiais nors pagerinimo karininkų būvio pažadais dar labiau patraukti juos savo pusėn.

Savanoriai, kurie dalyvavo Lietuvos vadavime nuo bolševikų, bermontininkų ir lenkų, suagituoti jau atsargoj esančio pulk. Glavackio, rengė masinę eiseną pas prezidentą su reikalavimais neužmiršti jų nuopelnų tėvynei. Jiems paskui A. Smetonos valdžia  buvo išdalinusi apie 80000 ha žemės. Pasak Savanorių komiteto pirmininko Gužo, ta žemė savanorių-kūrėjų rankose neilgai teužsiliko, nes tik apie 10 % savanorių buvo pasilikę prie dovanotos žemės. Vargu ar būtų liaudininkų-socialdemokratų valdžia sutikusi duoti tokią dovaną tiems, kurie tos žemės nenori dirbti ir laikyti. Ir čionai dalykas ėjo ne esamos kairiosios valdžios naudai.

Dvasininkai (daug tarp jų buvo lenkų) žemės reforma buvo visai nesotūs ir vis tebesitikėjo dar atsigriebti. Ne vieną kartą iš įvairių asmenų man paskui teko girdėt, kad kai kurie lenkai dvarininkai buvo davę tautininkams nemaža pinigų agitacijai su sąlyga, kad A. Smetona, pasiekęs valdžios, „pataisys“ žemės reformą. Iš patikimesnių asmenų, kurie tokius  gandus pasakodavo, paminėsiu Kauno miesto savivaldos buvusį gydytoją dr. Kostą Nekvedavičių, kuris štai ką man pasakojo. Per rinkimus į Seimą Nekvedavičius dar buvo vadinamų žemdirbių (tautininkų) grupės narys ir aktyviai dalyvavo (kalbėdavo mitinguose, važinėdavo po Lietuvą) rinkimuose. Ir man pačiam, atsimenu, Marijampolėje per rinkiminį mitingą iš „Žagrės“ balkono kartą teko susikirsti. Taigi tasai dr. Nekvedavičius, jau perėjęs iš tautininkų į krikščionis, pasakojo, kad jisai, turėdamas iš tautininkų partijos lakštą aukoms partijos reikalams rinkti, susitikęs su kitu tautininku, paskui teisingumo ministeriu, o dar vėliau – Kauno notaru Kar. Žilinskiu, kalbėjęs su juo apie rinkimų eigą. „Kiek, daktare, surinkai pinigų?“ – klausia Žilinskis. „Aš parodžiau savo lakštą su nedidele suma“, – pasakojo Nekvedavičius. „Gėda, daktare, su tokia suma rodytis, – sako Žilinskis. – O štai žiūrėk – mano lakštas!“ „Net nustebau pamatęs, kad kažkoks asmuo buvo užrašęs bene apie 60000 litų“, – užbaigė man pasakoti Nekvedavičius.

Kitas atsitikimas buvo su Nekvedavičium vagone, bevažinėjant rinkimų reikalais į Šiaulius. Esą jisai išsikalbėjęs vagone su vienu lenkiškai kalbėjusiu keleiviu apie rinkimus. „Aš pasiskundžiau, kad viskas kitaip eitų, jei tik būt kiek reikiant ant pinigų“, – pasakojo man Nelvedavičius. „Kaip tai neuženka jums rinkimams pinigų? – nustebęs paklausė tas keleivis. – Juk aš pats neseniai iš Berlyno esu išsiuntęs jūsų partijai 300000 litų“.  Kas tie stambūs aukotojai, neatsimenu, nors Nekvedavičius jų pavardes buvo prie manęs, rodos, minėjęs. Nekvedavičius manė, kad tos stambios sumos tautininkų reikalams buvo duotos nukentėjusių nuo žemės reformos Lietuvos dvarininkų, kurie pabėgę į užsienį buvo susiorganizavę, kad šitai galėtų dar išgelbėti dvarininkų naudai. Kaipo įrankį tam tikslui dvarininkai buvo pasirinkę A. Smetoną su tautininkais.

Kai A. Voldemaras pasiskyrė su A. Smetona ir nelegaliai spausdintais atsišaukimais buvo ėmęs su buvusiais savo sėbrais ginčytis politikos reikalais, tai tautininkai jam atsakė tuo pačiu ginklu, paleisdami savo slaptus atsišaukimus. Viename, mums rodos, žemės ūkio ministerio Jono Aleksos parašytame, aš skaičiau, kad valdžią laimėjęs A. Voldemaras viename ministrų kabineto posėdy pasiūlęs trumpą įstatymo projektą, kad 1922 m. Steigiamojo Seimo priimtas Lietuvos žemės reformos įstatymas atmainomas. Didelio vargo buvo iki pavyko A. Valdemarą nuo tokio sumanymo atkalbėti ir pagaliau buvo pavesta žemės ūkio ministeriui sustatyti naują įstatymo projektą. Iš to išėjo, kad dvarininkams buvo leista laikyti dvaro centrą ne didesnį kaip 150 hektarų. Be to, kaip atlyginimą už nusavintą žemę buvo dvarininkams duodamas miškas iki 25 ha. Tuo būdu dvarininkams  teko apie 100000 ha  mūsų žemės ir buvo nemaža išnaikinta miško.

Tiesa, tautininkai buvo ėmę lietuvinti buvusias Lietuvoj lenkiškas mokyklas, bet lenkai dvarininkai tuo nelabai skųsdavosi, nes, girdi, daug svarbesnė esanti gauta žemė už „tėvų“ kalbą mokyklose. Sugretinus paduotas lenkų pašalpas ir A. Smetonos pravestą pakėlimą nuo 80 iki 150 ha paliekamos dvarininkų nuosavybėn žemės normos, galima teigti, kad A. Smetonos pasiekta valdžia be dvarininkų pašalpų neapsiėjo. Kaip pavadint tokį pasielgimą žiūrint į dalyką lietuvio patrioto akimis, nekalbu. Bet anglų parlamento istorikai rašo, kad anglų patriotinės partijos dėl valdžios taip kovoja, tartum tai būtų ne anglai, bet bjaurūs, aršūs visai svetimi priešai. Žydų vaidmuo demokratinės valdžios nuvertime buvo nedidelis. Jiems labiau tiko demokratija už nacionalistinę santvarką. Kiek buvo prisidėję prie 1926 m. perversmo žydų Ilgovskių šeimos stulpai, tikrai nežinia. Turbūt tiek, kad A. Smetonų šeimai vis reikėdavo pasiskolinti pinigų, tai Ilgorvskiai pakredituodavo Smetonas. Juk A. Smetona, nustojęs prezidentavimo, 1926 m., tarnaudamas Romano vadovaujamame Tarptautiniame Kauno banke, turėjo nedidelę vietą su vidutiniu atlyginimu, o ponia Sofija Smetonienė (Chodakauskaitė) mėgdavo plačiau pagyventi ir vyro algos neištekdavo. Bet žydams ir prie A. Smetonos režimo (1926–1940) buvo nebloga gyventi, per Ilgovskių protekciją jie buvo gavę gana gerą padėtį – pelningos parangos būdavo žydų rankose, daug  pramonės buvo žydų nuosavybėje, komercinis tarpininkavimas su užsieniu (Anglija) neapsieidavo be žydų dalyvavimo, taip pat žydai tuo laikotarpiu  buvo pasistatę nemažų pelningų namų. Pasikartojo sena istorija, kad žydai, prisiartinę prie valdovų, ir savo tautiečiams kiek galėdami padėdami daro žydų gyvenimą visai pakenčiamą prie visokių režimų. Diktatoriniai režimai žydams, atrodo, net geresni negu demokratiniai, nes žydų tauta nėra demokratinė, ji visados pasiduodavo vadams (valdovams, vadams pranašams, pagaliau šiais laikais – rabinams). Ir šioj gadynėj žydų bendruomenių painesni reikalai esti galutinai sprendžiami ne vietos kahalo arba pačių gyventojų balsų dauguma, bet išmintingojo didžiojo rabino nutarimu.

Liaudies vaidmuo 1926 m. buvo nedidelis. Liaudis nei kaime, nei mieste, nei organizacijos, nei studentai už demokratiją aktyviai nekovojo, Seimo nebrangino. Tiesa, kai žmonės pamatė, kad  tautos vadas ypač  krizės metais (1930–1935 m.) nieko nepadeda, kad žemdirbiai nepajėgia bankams skolų sumokėt, kad daugeliui gresia didelis ekonominis smukimas, kai praregėjo, kad valdininkai nesuvaldomi, kai policija visai buvo įsivyravusi ir  bjauriai spausdavo gyventojus, kai kyšininkavimas taip įsiėdė, jog be jo nieko nepelnydavai, tik tada ėmė pasigesti Seimo ir jo kontrolės valdininkams pažaboti, tik tada ėmė plačiau Seimo reikalaut. Kalbu apie Suvalkijos ūkininkų sukilimą, nes kiti sukilimai buvo daug mažesnės reikšmės.

Socialdemokratai, bolševikai su savo vieningu kairiuoju frontu, net organizuoti (per vyskupus ir klebonus) krikščionys, kai perėjo į opoziciją, negalėjo kiek daugiau paveikti mūsų įsigalėjusių tautininkų, bet vis dėlto paskutinės dvi minėtos jėgos buvo gana galingos.“

Dr. Kazys GRINIUS

2 komentarai(-ų) “1926 m. rinkimai į Respublikos Seimą bei 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo priežastys

  1. Esu Mr.Franklin Dobsonas, teisėta ir Garsi pinigų skolintojas. Mes skolinti lėšas iš fiziniams asmenims, kuriems reikia finansinės pagalbos, mes suteikiame paskolą asmenims, kurie turi bloga kredito ar reikia pinigų apmokėti sąskaitas, investuoti į verslą.
    Ar jūs jau ieško paskolą? Jūs neturite jaudintis, nes esate reikiamoje vietoje galiu pasiūlyti paskolą esant žemai palūkanų norma 2%, todėl jei jums reikia paskolos, aš noriu jums tiesiog susisiekite su manimi per Šis el.pašto adresas: franklindobson@outlook.com

  2. Labas,
    Tai yra informuoti plačiąją visuomenę, kad ponia Anita privati paskola skolintojas turi atverti finansinę galimybę visiems reikia bet kokią finansinę pagalbą. Mes apdalinti paskolą 2% palūkanų norma privatiems asmenims, įmonėms ir bendrovėms pagal aiškias ir suprantamais terminais ir sąlyga. Susisiekite su mumis šiandien elektroniniu paštu adresu: (jonesanita48@gmail.com)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE